- Voldemarai, tai skambina teta Petunija. Prašau daugiau nebesilankyti mūsų namuose.
-Bet kas atsitiko, teta?!
-Po jūsų apsilankymo mums dingo sidabriniai šaukšteliai.
-Bet juk aš jų neėmiau…
-Taip, Voldemarai, vėliau jie atsirado.
-Tad kame gi reikalas?
-O nuosėdos? Nemalonių nuosėdų sieloje juk liko…
Jau daug šimtmečių dvasiniai vadovai propaguoja apsivalymą nuo šių nuosėdų: atleidimą ir skriaudų užmiršimą. Mus tiesiog prašyte prašo pamiršti tai, kas bloga. Mums sako: “kiekvieną rytą apvalykite savo sielą nuo skriaudų ir tegul kiekviena diena jums bus kaip nauja. Tuomet kasdien prisipildysite optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo”.
Bet juk ir sveikas protas tai sako. Mes žinome, kad prisiminti kažkieno padarytas skriaudas yra nemalonu. Kartais mes ir norėtumėme atleisti ir užmiršti, tačiau pagalvojus apie tai, ką padarė koks nors žmogus, prisipildome pasipiktinimo, įsižeidimo ir nuoskaudos. O kartais net ir nenorime atleisti. Sąmoningai ar nesąmoningai elgiamės taip, kad galų gale gaunasi kerštas. Kodėl?
Galbūt tai tiesiog mūsų mąstymo klaidos? Mes žinome, kad prisimename ne tik tai, kas naudinga. Tarkime, kartais galvoje užstringa kažkokios melodijos ir mes jas niūniuojame. Kartais mes prisimename kažkieno veidą ar kažkokią detalę, kuri mums jokios reikšmės neturi. Tai lyg savotiška obsesija, įkyrumas, nereikalinga šiukšlė, prilipusi prie mūsų atminties. Tuomet labai vietoje skamba kvietimas apsivalyti nuo jos ir ištaisyti mąstymo klaidą.
Štai situacija. Moteris, kurios vyras po keturiolikos bendro gyvenimo metų išsiskyrė ir nuėjo gyventi pas kitą, jaunesnę. Palikta moteris nėra visiškai vieniša, nes turi vaiką ir draugą. Tačiau vietoj to, kad užmirštų savo vyrą ir susituoktų su kitu, ji jau keleri metai nuolat žiūri į vyro nuotraukas, ypač tas, kur jis yra su naująja žmona, ir vėl ir vėl iki ašarų skaudina save.
Tikriausiai, ji negali jo pamiršti. Ji nenori jo paleisti. Ji nedrįsta su juo atsisveikinti. Juo labiau, kad buvęs vyras kartais pasirodo jos namuose, ir netgi su gėlėmis. Tačiau jis nežada grįžti. Po jo vizitų ji jaučia viltį, o po to vėl žiūri į nuotraukas, kur jis apsikabinęs su jauna žmona. Ir verkia, ir pyksta.
Ar racionalu taip elgtis moteriai? Jei tai jos mąstymo klaida, tai tikriausiai tokia:” jei aš daug kartų išiminėsiu iš segtuvo, apžiūrinėsiu nemalonų dalyką, o po to dėsiu jį atgal į segtuvą, tai vieną dieną šis vaizdas pasikeis ir aš magiška jėga jį įvaldysiu. Mano žiūrėjimas - manipuliacija su objektu, kuris traumuoja mane” . Teisingas mąstymas šiuo atveju būtų, pavyzdžiui, būtų toks: manipuliuodama nuotrauka vyro negrąžinsiu. Išmesti jas ir užsiimti šia diena!
Lengva pasakyti,- pasigirs balsų. Juk šiuo atveju moteris elgiasi paklusdama nesąmoningiems impulsams, o visai ne sveikam protui. Koks gi tai impulsas? Galbūt siekis skaudinti save?
Aha, taigi, nuoskauda gali būti susijusiu su siekiu skaudinti save. Suprantate, ne su mintimi skaudinti save, o su siekiu. Su valia. Tegul ne visuomet sąmoninga valia, bet vis dėlto su valia. Kuri dažniausiai vadinasi dvasinis mazochizmas.
Ir kas toliau? Na, laikydami atmintyje nuoskaudas, mes siekiame kankinti save. Ką tai mums duoda?
Vienas iš galimų atsakymų: tai duoda mums savotišką pranašumo jausmą prieš kitus. Nes yra mūsų kultūroje tokia idėja: kas daugiau kenčia, tas vertingesnis. Ir nereikia galvoti, kad tai tik Lietuvoje yra paplitusi tokia idėja. O štai optimistiškose Valstijose- ne.
Ko gero, ši idėja persmelkia didelę dalį žmonių: už kančias žada ir atpildą danguje, ir netgi šventumą. Juk dauguma šventųjų kartu buvo ir kankiniai. Savo skriaudėjams jie nuolankiai atsukdavo kitą skruostą. Ir mažai kas prisimena, kad padarę tai jie tarsi atsikratydavo nuoskaudos jausmo: juk jie atleisdavo.
Tačiau šią antrą dalį žmonės istorinėje savo atmintyje nelabai laiko. O pačią skriaudą prisimena, juk kartu su ja tave gali lydėti šventumo nimbas. Ir ne po mirties, o dabar, gyvam esant. Praktiška mūsų psichologija padeda siekti pripažinimo jau dabar. Todėl, jei nenori pamiršti savo vertės - prisimink nuoskaudas.
Tikras šventasis per savo gyvenimą taip ir nesužino, kad jis šventasis. Jei jis tai sužino - jis nebe šventasis.
Ir štai šis nebe šventasis kaupia savo skriaudų kolekciją. Jis, kaip ir kiekvienas kolekcionierius, vakarais peržiūri ir permąsto, kaip ir kas jį nuskriaudė. Ir jaučia saldų jaudulį.
Tačiau sentimentalumo akimirka praeina. Ir prasideda toks tikras ar įsivaizduojamas dialogas.
- Kaip su atpildu?- dalykiškai klausia žmogus.- Ar tik po mirties?
- Taip - atsako dvasininkai.
-O aš noriu atpildo dar gyvas būdamas - pagalvoja, nors ir neprisipažįsta garsiai, žmogus.
Ir sugalvoja sau saldų atpildo planą. Tarp kitko, jei jūs peržiūrėsite didesnę dalį nuotykinių filmų ar romanų, jūs rasite vis tą patį siužetą. Kažkoks blogiukas nuskriaudžia nekaltą žmogų. Arba jo artimą. Nekaltas žmogus nusprendžia atkeršyti. Filmo gale jis atkeršija. Blogiukas priešinasi, bet galų gale krenta į bedugnę.
Taigi, tas saldus žodis – kerštas - štai ką romantizuoja ir apdainuoja mūsų masinė kultūra. Ne atleidimą, o atpildą. Ne danguje, o žemėje. Ir mes visi tai žinome. Ir apie dantį už dantį, ir apie akį už akį. Apie tai, kaip mes nuskriausti imame fantazuoti:
Jis dar atšliauš prašyti pagalbos;
Ji dar pasigailės;
Jis mirs lėta mirtimi;
Ji degs lėtoje liepsnoje…
Jis mane pamils, o aš jam atsakysiu ”ne”;
Ir mes tai darome, nepaisant dviejų tūkstančių metų kalbų apie atsuką skruostą, apie atpildą, kurį reikia palikti Dievui, apie apsivalymą nuo dvasinių nuosėdų ir atleidimą savo priešams. Mes kartais stengiamės tokiais būti. Ir kartais mums pavyksta. Kartais mes netgi prieiname prie migloto supratimo, kad ir kitas žmogus turi savo tiesą. Ir kad mes abu – skriaudėjas ir nuskriaustasis - labiau vienas į kitą panašūs, nei atrodo. O ypač pažangūs iš mūsų suvokia netgi ir tai, kad nuskriaustasis irgi skriaudžia skriaudėją. Ir kad jie labai dažnai keičiasi vietomis.
O kol mes visa tai suprantame, eina gyvenimas. Šviečia saulė. Plaukia debesys. Žemė po kojomis ir dangus virš mūsų lieka savo vietose. Ačiū jiems už tai.
Olegas Lapinas
