Vokietija ir Prancūzija sulaukia daugiausia priekaištų, bet neaišku, kodėl jų užsienio politika laikytina „nevertybine“. Vokietija vaidina nepaprastai svarbų, gal net didžiausią vaidmenį, skatindama tarptautinę bendruomenę kovoti su globaliniu atšilimu. Ji dosniai teikia humanitarinę pagalbą ūkiškai atsilikusioms ir vargingoms šalims.
2007-aisiais tik JAV aukojo daugiau lėšų. Skandinavijos šalys ir Olandija aukoja gerokai didesnę bendro vidaus produktų dalį, bet Vokietijos dosnumas yra neabejotinas. Ilgą laiką Vokietija buvo Europos Sąjungos (ES) bankininkė, daugiausia lėšų perversdama į ES biudžetą ir sudarydama sąlygas ES klestėti. Vokietija atsisakė savo militaristinių tradicijų, vykdo nuosaikią užsienio politiką, kurioje pabrėžiama susitarimo ir dialogo svarba.
Negalima neigti, kad taiki užsienio politika, humanitarinė pagalba vargingoms šalims, įsipareigojimas aplinkos, taigi ir žmonijos apsaugai yra vertybės. Lietuva jas irgi pripažįsta, bet kol kas labiau žodžiais negu darbais.
Lietuvos priekaištai partneriams yra taikomi ne jų užsienio politikai apskritai, bet Rytų politikai, ypač santykiams su Rusija. Skundžiamasi dėl solidarumo stokos, nurodant Vokietijos nutarimą kartu su Rusija tiesti dujotiekį „Nordstream“, kuris esą didins Lietuvos energetinę izoliaciją ir pažeidžiamumą.
Vokietija turėjo daugiau tartis su partneriais prieš susitardama su Rusija, bet kitais atžvilgiais sunku ją kritikuoti. Dar 2007 m. Vokietijos aplinkos apsaugos ministras J. Trittinas laiške deputatui Audroniui Ažubaliui paklausė, kodėl Vokietijos gyventojai turėtų brangiau mokėti už dujas, kad Lietuva galėtų uždirbti pinigo iš jų transportavimo per Lietuvą. Iš tiesų Vokietija gali priekaištauti Lietuvai dėl solidarumo stokos ir pastangų pakišti koją Vokietijos siekiui užtikrinti savo energetikos saugumą. Tai, kad didesnis Suomijos gyventojų procentas palaiko dujotiekio tiesimą negu jam priešinasi, turėtų paskatinti Lietuvos politikus pamąstyti.
Vokietija esą nepakankamai dėmesio skiria Rytų Europos šalims. Bet kodėl ji turėtų tai daryti? Neabejotina, kad turtinga šalis negali užsisklęsti savyje ir būti abejinga likusios žmonijos likimui. Bet Vokietija dosniai teikia finansinę paramą užsienio valstybėms. Vertybiniu požiūriu parama skurstančioms Afrikos šalims svarbesnė negu parama Ukrainai ar Gruzijai, kurių gyventojams negresia badas ir totalus skurdas.
Lietuva neturėtų kitiems drožti pamokslų apie solidarumą. Ji sulaukia gerokai daugiau paramos negu pati išdalija ir nerodo solidarumo savo tautiečiams ir bendrapiliečiams. Socialinė atskirtis ir skurdo lygis Lietuvoje gerokai didesnis negu beveik visose kitose ES šalyse, itin regresinė mokesčių sistema taps dar labiau regresinė, padidinus PVM tarifą. Vokietija nėra abejinga saviesiems, praeitame dešimtmetyje smarkiai padidino mokesčius, kad būtų galima pakelti Rytų Vokietijos gyvenimo lygį.
Lietuvai užsienio politikos vertybiškumą lemia santykiai su Rusija. Čia taip pat ne viskas juoda ir balta. Kokios yra tos vertybes, kurias palaiko Lietuva bet neigia Vokietija ir Prancūzija? Jos nėra abejingos taikai, nepritaria smurtui, gerbia žmogaus teises ir reikalauja, kad jos būtų gerbiamos. Kaip ir kitos Vakarų Europos šalys, jos neneigia kiekvienos šalies teisės nustatyti savo užsienio politiką ir nutarti, kurioms tarptautinėms organizacijoms jos priklausys. Jos palaiko Gruzijos suverenumą ir teritorinį vientisumą. Vokietija ir Prancūzija nėra principingumo įkūnijimas, bet pažeidė teritorinio vientisumo principą, pripažindamos Kosovo nepriklausomybę. Lietuva padarė tą patį, tad negali skųstis.
Verta prisiminti, kad Prancūzijos prezidento pirmininkavimo dėka pernai per penkias dienas buvo nutrauktas Gruzijos ir Rusijos konfliktas. Tik po to prezidentas Adamkus nuskrido į Tbilisį ir išreikė Lietuvos solidarumą.
Lietuvos užsienio politikos nuostatos skiriasi nuo Prancūzijos bei Vokietijos. Bet ne dėl vertybių. Visos trys šalys pripažįsta maždaug tas pačias vertybes, nors nebūtinai sutaria dėl atskirų vertybių svarbos, joms teikiamo svorio bendrų vertybių vertinimo skalėje. Pvz., Vokietija daugiau reikšmės skiria gamtosaugai negu Prancūzija, skirtingai vertina branduolinių jėgainių riziką, tad labiau priešinasi jų statybai.
Nesutariama ne dėl vertybių, bet dėl Rusijos keliamos grėsmės ir priemonių jai neutralizuoti. Lietuvos nuomone, Rusijos keliamas pavojus yra didelis ir tik tvirta ranka galima jį pažaboti. Rusija laikys nuolaidas pataikavimu. Tai didins Maskvos apetitą, skatins Kremlių kelti naujus reikalavimus bei elgtis agresyviau. Kitos šalys mano, kad Lietuva sureikšmina Rusiją, pervertino jos galią ir galimybes plėsti savo įtaką bei kištis į kitų šalių politiką. Patirtis esą rodo, kad meduolis, ne lazda, yra tinkamiausia priemonė Rusijai paveikti.
Istorija dar netarė savo žodžio, bet manau, kad Lietuva pervertina Rusijos grėsmę ir nepakankamai įvertina JAV karinį bei ūkinį pranašumą. Jei Tbilisis nebūtų pirmas puolęs, Maskva nebūtų įsiveržusi į Gruziją.
Net jei Rusija būtų pavojingesnė negu Vokietija įsivaizduoja, negalima kaltinti Vakarų Europos neapgalvotu aplaidumu. Rusijos pavojus neprilygsta tam, kurį ketvirtame praeito amžiaus dešimtmetyje sukėlė nacių Vokietija.
Kartais daromos užuominos, kad Vakarų Europos šalims svarbiau prekyba ir pelnas negu principai. Bet Lietuva neskelbia ūkio boikoto Rusijai, neatsisako su ja prekiauti. Veikiau ji reikalauja, kad ES šalys priverstų Rusijos bendroves toliau pardavinėti Lietuvai dujas, naftą ir elektrą bei tiestų dujotiekį per Lietuvą.
Lietuva turi teisę kritikuoti kitų ES šalių užsienio politiką, bet turėtų liautis kalbėjusi apie vertybes. Juk ginčijamasi ne dėl vertybių, bet dėl Rusijos keliamos grėsmės ir Lietuvos interesų supratimo.