Kas ką paskatino?
Laisvalaikiu kuriamus darbus skirti vaikams paskatino ir savotiškais įkvėpėjais tapo jų pačių atžalos: Violetos dešimtmetis Tadas, Ausmos devynmetė Urtė bei dvejų dar neturintis Vilius. Mamos iš patirties žinojo, kad parduotuvėse įsigyti vaikams reikalingų, gražių ir funkcionalių daiktų yra be galo sunku. Tačiau svarbu.
„Neretai namuose trūksta pakabėlės mokyklinei kuprinei, chalatukui pasikabinti. Mažiesiems nenuoramoms smagu šukuotis žiūrint į save ne tėvų, bet savo veidrodyje, batukus užsirišti prisėdus ant nuosavo suoliuko“, - pasirinkimą komentavo Violeta Kniukštienė.
Ji prasitarė, jog, netiesiogiai pametėję mintį daryti darbelius, turinčius aiškų ir konkretų adresatą, į darbus entuziastingai įsitraukė ir patys „kaltininkai“. Mamoms jie neretai padeda išrinkti servetėles, lakuoti.
„Svečiuojantis pas draugus, jie, pamatę įdomų motyvą, pasiūlo sprendimo ieškoti nenumatytoje plotmėje, jiems gimsta daugybė idėjų, kuriomis skuba pasidalinti vos pravėrę namų duris“, - papildė pokalbį Ausma Paulauskienė.
Vaikų susidomėjimą tuo, ką daro jų mamos, ir įsitraukimą į bendrą veiklą liudija ir kitos detalės. Violetos sūnus Tadas savo bendraklasiams vedė pamokėlę, per kurią ketvirtą klasę bebaigiantys mokiniai išmoko pasidaryti išleistuvių dovanėlę – dekupažo technika dekoruotus vazonėlius. Klasės draugai neabejojo jaunojo mokytojo kompetencija ir gebėjimais. Mat jo ir Urtės daryti suoliukai šiemet keliavo į „Kaziuko“ mugę Vilniuje ir buvo sėkmingai parduoti.
Daugiasluoksnė paskirtis
Kūrybinį duetą sudarančios simpatiškos, veiklios ir entuziastingos moterys neslėpė: mugėse pradėjo dalyvauti visai neseniai. Kitaip ir būti negali, nes dekupažu susidomėta, tiksliau, pradėta dirbti, tik prieš Naujuosius metus. Tuomet draugus ir gimines jos nusprendė nudžiuginti savo rankomis darytomis mielomis dovanėlėmis.
„Šią techniką išbandėm, ir ji prie mūsų rankų lipo“, - vieną pagrindinių motyvų, kodėl noras turėjo tęsinį ir tapo pomėgiu, nurodė A. Paulauskienė.
Ji atviravo: imantis bet kurio darbo visada pagalvojama apie du esminius dalykus. Daiktas turi būti ne tik originalus, nenuobodus bei nenuvalkiotas, bet ir praktiškas: „Nenorime, kad jis tik trumpai darytų įspūdį, o paskui nugrūstas dulkėtų kokioje dėžėje.“
Ši nuostata lėmė, jog idėjų nestokojančios klaipėdiškės, pradėjusios nuo vazonėlių, savo darbų asortimentą nuolat papildė ir gausino. Dabar savo pirkėjams, be jau minėtų suoliukų, veidrodėlių, rėmelių, pakabėlių, gali pasiūlyti įvairiausių formų pjaustymo lentelių, kurias galima naudoti pagal paskirtį, kartu papuošti virtuvę, bei žaismingų laistytuvėlių. Pastarieji, galima sakyti, yra Violetos „arkliukas“. Ji turi kiemą, kartu – galimybę laistytuvus dažyti specialiais vandeniui atspariais dažais. Jie, moters žodžiais, yra kenksmingi sveikatai, todėl dažant namuose kentėtų visa šeima.
Dueto privalumai
„Kiekviena turi idėjų ir nevaržomai gali jas įgyvendinti“, – pagrindė ankstesnę mintį V. Kniukštienė.
Prieš dvejus metus kaimynystėje apsigyvenusios ir draugėmis tapusios Violeta ir Ausma džiaugiasi, kad gali kurti drauge. Taip lengviau, nes galima ir pasitarti, ir pakritikuoti.
„Ilgai sėdint prie vieno darbo, nebesugebi pamatyti, ką galima pakeisti, nebegali į jį pažiūrėti tarsi iš šono, kitomis akimis. Tuomet pasikvieti kolegę ir jos paprašai išsakyti savo nuomonę, įvertinti, patarti, kur ir ką reikia pataisyti. Pasitarus kurti yra kur kas smagiau“, – kalbėjo Violeta. Jai antrindama Ausma sakė: „Viena kitai esame savotiškas variklis. Kai viena ką nors padaro, kita nenori nusileisti, todėl kimba į darbą. Kurtum viena, apkiaustum, leistum sau daugiau patinginiauti, atsipalaiduoti.“
Turėdamos pakankamai kitos veiklos ir dekupažu užsiimdamos tik laisvalaikiu, Violeta ir Ausma per nepilną pusmetį dekoravo per tūkstantį darbų, kurie sėkmingai parduodami įvairiose mugėse.
Nors dekupažas šiuo metu itin madingas, V. Kniukštienės ir A. Paulauskienės darbais domimasi, nes jie visai kitokie nei dailės salonuose.
Pasak Violetos, meno kūriniais prekiaujančiose parduotuvėse dekupažo technika atlikti darbai – papuošalų dėžutės, veidrodėliai, mini komodos – skirti prabangiam interjerui. Jų jaukūs ir širdžiai mieli daikčiukai kuriami vaikams, sodyboms. Be to, ir kaina nepalyginamai mažesnė, priimtinesnė eiliniam pirkėjui.
Laviruoti ir išlaikyti lietuviškus atlyginimus atitinkančią kainą kūrybingoms moterims leidžia du dalykai. Apeidamos perpardavinėtojus, jos visas medžiagas užsisako tiesiai iš gamintojo, o, taip sakant, „pusfabrikačius“: medinius suolelius, pakabas, dideliais kiekiais padaro pažįstamas stalius. Joms belieka surasti idėją ir pasinerti į savotišką žaidimą.
Šiuo metu jis – žaižaruojantis įvairiomis spalvomis, nuotaikingas ir dvelkiantis vaikyste. Auginant vaikus ir jiems kuriant – nejaugi jis gali būti kitoks?
