didžiausių XIII a. mūšių, keitęs politinę padėtį Rytų Baltijos regione.
Mindaugo susitarimu su Livonijos ordinu 1253 jam buvo perleista Žemaitija. Žemaičiai nelinko paklusti ordino valdžiai atsisakyti savo tikėjimo. Jie kartu su sambiais vieni kovojo prieš ordiną. Pradžioje kovos buvo gynybinės, o nuo 1255 žemaičių kunigaikščių tarybai kariniu vadu išrinkus kunigaikštį Algminą, pasirinkta puolamoji kovos taktika. Ėmus ryškėti žemaičių pranašumams atvirame karo lauke, rengti sėkmingi žygiai į Kuršą (1258 laimėtas mūšis prie Skuodo).
Livoniečiai stengėsi primesti pozicinį karą. 1259 ordinas Žiemgaloje įsirengė Duobelės pilį. Jos apgultis žemaičiams nesisekė, jie patyrė didelių nuostolių. Pasiteisinus pilių statymo taktikai, livoniečiai bendrai su prūsiškąja ordino šaka 1259 pavasarį Karšuvos žemėje pastatė Šv. Jurgio (Georgenburgo) pilį. Žemaičių kunigaikščiams priešais ją įsirengus tvirtovę, Šv. Jurgio pilis tapo nuolatinės kovos arena. Šiose kovose tam tikrą pranašumą ėmė įgyti žemaičiai, toliau siaubę Kuršą, veikę vietinių nuotaikas bei apsirūpindavę grobiu. Kadangi Šv. Jurgio pilies gynėjų ištekliai seko, ordino vadovybei teko organizuoti naują žygį jiems atnaujinti.
1260 vasarą jungtinė Prūsijos ir Livonijos riterių bei Šiaurės Estijos danų kariuomenė bei kuršių pašauktiniai, vadovaujami Livonijos ordino magistro Burhardo Hornhauzeno, Prūsijos maršalo Henriko Botelio ir Švedijos karalaičio Karolio, žygiavo į Kuršą. Siekta išlaisvinti apgultą pilį, o svarbiausias strateginis jungtinės Livonijos ir Vokiečių ordinų kariuomenės bendro žygio tikslas buvo užgrobti Žemaitiją ir sujungti abiejų ordino dalių valdas. Šiame mūšyje pirmą kartą į kovas tiesiogiai įsitraukė Vokiečių ordinas. Jungtinėse pajėgose buvo 3000 karių ir 200 riterių.
Jungtinei riterių kariuomenei pajudėjus iš Klaipėdos link Šv. Jurgio pilies, žemaičiai įsiveržė į Kuršą ir šiuo manevru privertė priešą pasukti ginti Kuršo. Abi kariuomenės susitiko prie Durbės ežero. Žemaičiai turėjo apie 4000 karių. Jau pačioje mūšio pradžioje jungtinėje vokiečių kariuomenėje nebuvo darnos, vieningo vadovavimo. Iš jos netruko pasitraukti kuršių pašauktiniai, dalis jų ėmė pulti vokiečius iš užnugario, ėmė trauktis estai. Vokiečiai panikuodami pradėjo bėgti, žemaičiai ėmė juos persekioti. Mūšyje žuvo ordino magistras ir Prūsijos maršalas, apie 150 vokiečių ordino riterių.
Tai buvo didžiausias XIII a. Vokiečių ordino patirtas karinis pralaimėjimas, rodęs išaugusią Žemaitijos žemių konfederacijos jėgą. Ordinas kuriam laikui tapo nepavojingas Lietuvai. Vokiečiai išvedė įgulas iš Šv. Jurgio ir Duobelės pilių. Jo užimtose žemėse sukilo kuršiai, žiemgaliai, estai, netrukus prasidėjo Didysis prūsų sukilimas (1260-1274), 14 metų prikaustęs vokiečių jėgas. Žlugo bandymas greitai užgrobti Žemaitiją, o gautas atokvėpis leido sustiprėti Mindaugo Lietuvai.
Tai yra 2007-2008 m. programos „Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos mokslininkų bendradarbiavimas: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendorius“ metu sukurto Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kalendoriaus enciklopedinio žinyno dalis.
© Lietuvos Istorijos Institutas ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija