Mes, moterys, ir seksualines problemas linkusios spręsti neatidėliodamos: jei nesikreipiame į seksologus ar psichologus, bent jau aptariame jas su draugėmis. Mums netgi nesunku padėti specialistui iš tolo, labai iš tolo įžvelgti gydymo įstaigos slenksčio peržengti nedrįstančių savo mylimųjų problemas. Maža to, mes pačios mielai imamės seksologių-psichoterapeučių vaidmens, kad padėtume jiems išnarplioti jų bėdą.
Pasirodo, kartais tai išties pavyksta — be specialių aukštojo mokslo diplomų ir, svarbiausia, už dyką!
Ilgoji pertrauka
“Niekada netikėkite vyrais, kurie aiškina, esą tik jiems nuolat reikia sekso, o moterys gali gyventi ir be jo. Tokios kalbos — vien bandymai sudaryti kietų vyrukų įvaizdį. Štai Kęstutis — simpatingas 40 metų vyras. Ir kas? Ogi tas, kad jis buvo nesimylėjęs dešimt metų! Ne, jis ne koks nors impotentas.
Tiesiog prieš dešimt metų išsiskyrė su žmona ir, kol mane sutiko, nerado moters, su kuria būtų norėjęs suartėti. Pasinėrė visa galva į darbą, ir tiek. Kai su juo susipažinau, man buvo 25-eri. Kęstutis ilgai laikėsi saugaus atstumo — juokais sakydavo, kad esu pernelyg jauna. Vadino mane vaikeliu ir elgėsi kaip džentelmenas iš praėjusio amžiaus.
Atrodė, jam nejauku tokią jauniklę suvedžioti. Tapome ganėtinai artimi, tačiau Kęstutis vis tiek atsisakydavo su manimi miegoti. Galop prisipažino, kad jau seniai tenkinasi fantazijomis ir yra šventai įsitikinęs: su moterimis patirtų visišką fiasko. Aiškino, esą jo draugelis ir jis — du seni tinginiai inteligentai: vienam sunku atsistoti, kitam — šį pakelti. Bet aš juk jauna, man sekso reikia! Be to, savigarba kentėjo — jauna, graži, o keturiasdešimtmečio nesugebu suvilioti... Nusprendžiau nenuleisti rankų.
Pasiūliau Kęstučiui ne mylėtis — tiesiog drauge miegoti. Iš pradžių su pižamomis, paskui be jų. Nuogi ramiai miegoti sugebėjome tik kelias naktis. Pirmą kartą mylėjomės tarsi sapne — rytą nei jis, nei aš beveik nieko neprisiminėme. Tik žinojome, kad buvo labai labai gera. Antrą kartą mylėjomės jau sąmoningai. Tai nebuvo aistringas, pašėlęs seksas. Ne, tai buvo kažkas kita — labai švelnaus, intymaus. Nieko panašaus nebuvau patyrusi. Dabar esu Kęstučio žmona”, — Evita, 27 metų.
Trumpų distancijų bėgikas
“Įprasta manyti, kad vaikinai, kurie nuolat keičia partneres, yra paprasčiausi mergišiai. Tačiau Arūnas merginas vis keitė ne todėl, kad buvo donžuanas. Tiesiog taip vaikinas sprendė savo problemą: jis labai greitai baigdavo, todėl ir stengėsi seksu užsiimti su merginomis, kurias matydavo pirmą ir paskutinį kartą. Maža to, partneres rinkosi nelabai blaivias — kad šios nesugebėtų suprasti, kas vyksta, ir nebadytų jo pirštais dėl nepajėgumo.
Taip jau nutiko, kad ir mudu su Arūnu susipažinome per vakarėlį. Šokiai, glamonės, bučiniai, netrukus atsidūrėme lovoje. Aišku, buvau ne itin blaivi, bet ir ne tokia girta, kad nesuprasčiau, jog po minutės, man dar nieko nepajutus, Arūnas jau šoko iš lovos ir puolė mautis kelnes. Įsiutau — ką jis sau mano! “Tu kur susiruošei? — šiurkščiai pareikalavau pasiaiškinti. — Marš į lovą, aš dar nebaigiau.”
Arūnas nustėro — jis tikėjosi, kad išvarysiu jį lauk. O aš ir toliau beldžiausi jam į sąžinę: “Ką man daryti? Bėgioti po miestą ir ieškoti, kas baigs tavo darbą? O gal gali draugą rekomenduoti? Ne? Tai ateik ir baik, ką pradėjai.” — “Bet... man neišeina”, — galop išstenėjo jis. “Nieko, su manimi tau viskas išeis”, — nuraminau. Tęsėme toliau.
Tiesą sakant, vis tiek ne itin sėkmingai. Ir antras, ir trečias kartas truko ne ką ilgiau nei pirmasis, aš ko norėjusi negavau, tik Arūnas bent jau niekur nebėgo. Užmigo išvargęs. Man jo pagailo. Pradėjome susitikinėti. Dar labiau širdis suvirpėjo, kai Arūnas papasakojo apie savo kančias, patirtas mėginant įveikti problemą. Jis iš savo patirties galėtų parašyti visą žinyną apie liaudies priemonių veiksmingumą per ankstyvai ejakuliacijai įveikti: nuo piene virtų kardamono sėklų iki akių užvertimo artėjant orgazmui.
Tuo metu buvau Arūną jau iki ausų įsimylėjusi, todėl nutariau jam padėti. Liaudies priemones metėme į šalį. Pasirinkome kelią nuo kito galo. Juk idealu, kai abu partneriai kulminaciją pasiekia tuo pat metu. Vadinasi, aš turiu O patirti drauge su Arūnu. Aišku, jis man nelabai galėjo padėti — visos jo pastangos baigdavosi nepraėjus nė minutei ir ne mano naudai. Todėl dabar pati save užkuriu iki reikiamos kondicijos, o jam tik lieka baigti mano pradėtą darbą.
Kartais nepavyksta, bet tada Arūnas į pagalbą pasitelkia rankas ar liežuvį. Žodžiu, ant ledo nelieku. Įdomiausia, kad man net patinka toks sprintas. Apima savotiškas azartas — spėsiu ar ne. Dabar Arūnas išsilaiko jau ilgiau nei mūsų pažinties pradžioje. Dar ne tiek, kiek norėčiau, bet vis šiokia tokia pažanga”, — Laima, 22 metų.
Nekaltas avinėlis
“Aš išsiskyrusi, auginu penkiametę dukrą. Praėjusią žiemą nutariau su ja pailsėti Kanaruose. Ten susipažinau su labai keista porele. Lina buvo graži, aukšta blondinė. Ne tik ispanai — visi viešbutyje gyvenę vyrai ją nulydėdavo susižavėjusiais žvilgsniais. O Linos vaikinas buvo visai ne toks, kokio būtų galima tikėtis šalia gražuolės: neišvaizdus, žemutis, kažkoks kampuotas, tylus, akivaizdžiai kompleksuotas. Vėliau sužinojau, kad Rimas — kompiuterių asas.
Taip išėjo, kad pirmą vakarą Lina su Rimu prisėdo prie mūsų staliuko. Susidraugavome. Rimas greitai rado bendrą kalbą su mano dukra, o Lina įsipiršo man į drauges — ji sunkiai kalbėjo angliškai, todėl ieškojo kompanijos žygiams po prekybos centrus ir ekskursijas, kurių Rimas vengė. Kartu netgi prie baseino laiką leisdavome — kol mudvi su Lina siurbčiodavome kokteilius, Rimas žaisdavo su mano dukra. Nejučia ir pati ėmiau jam šypsotis vis labiau ir dažniau.
Tas žmogus man pradėjo patikti — nebemačiau nei jo išvaizdos trūkumų, nei kompleksų. Laukdavau mūsų nors ir bendrų susitikimų. Atrodė, ir jis man neabejingas — sprendžiau iš Rimo šypsenos, sumišusių akių. Nepuoselėjau jokių vilčių: juk jis čia su kita moterimi, be to, kur ten man su tokia gražuole lygintis. O Lina vis labiau mane erzino.
Nutarusi, jog tapau jos nauja geriausia drauge, pradėjo pernelyg atvirauti, skųstis, koks Rimas niekam tikęs lovoje. Nemėgstu tokių kalbų — net su savo ištikimiausia drauge šių temų vengiu. O čia kažkokia laikina pažįstama pradeda man skalbti savo nešvarius baltinius: seksas neįdomus, ji šiam vyrui buvusi pirmoji, o vienintelis dalykas, dėl kurio jiedu vis dar kartu, — Rimo uždirbami nemenki pinigai. Šlykštu. Bet ką galėjau padaryti?
Jei liaučiausi su Lina kalbėtis, netekčiau galimybės bendrauti ir su Rimu. Tylėjau ir stebėjau, kaip ji, nepaisydama aplinkinių, garsiai pamokslauja, kad jis ne taip rengiasi, ne taip vaikšto, sėdi, kalba... Rimas tylėdavo arba paėjėdavo kur į šoną. Mačiau, jam sunku. Netrukus ir aš ėmiau sekti Rimui iš paskos. Kalbinau, negailėjau komplimentų. Žodžiu, jaukinausi. Jaučiau, kad vis labiau klimpstu: šis žmogus buvo nepaprastas.
Be galo protingas, apsiskaitęs ir drauge naivuolis, kuris apie santykius nusimanė tik tiek, kiek girdėjo ar skaitė knygose. Man niekada nebūdavo su juo nuobodu — likę be Linos galėdavome pliurpti be paliovos. Jei netyčia Rimą paliesdavau, jis atšlydavo. Kol kartą įsidrąsino ir pakvietė šokti. Kas tada įvyko, negaliu paaiškinti — lingavome susikibę, susiglaudę, žiūrėjome vienas kitam į akis. Kitą dieną turėjome grįžti namo. Lėktuve jutau Rimo žvilgsnį.
Buvo liūdna: supratau, kad per tas dvi savaites beviltiškai jį įsimylėjau. Oro uoste su jais atsisveikinau. O po poros dienų Rimas pats mane susirado — žinojo, kur dirbu. Pasirodo, jis jau spėjo išsiskirti su Lina! Ir vėl prasidėjo: susitikimai, žvilgsniai, prisilietimai... Tik dabar buvo paprasčiau — mums niekas nebetrukdė. Taip jo geidžiau, kad jau pirmą kartą mylėdamasi visiškai atsipalaidavau, nekontroliavau emocijų.
Kai atsimerkiau, pamačiau apdujusį Rimo žvilgsnį — pasirodo, jis dar nė karto nebuvo matęs tikrai seksu besimėgaujančios moters veido! Gal Lina ir buvo jo pirmoji moteris, bet aš buvau pirmoji, kuri mėgavosi būdama su juo. Rimas pasikeitė. Jis išsitiesė, ėmė labiau pasitikėti savimi. Mes vis dar kartu. Bet matau, kad jį pradėjo pastebėti ir kitos moterys!” — Jūratė, 28 metų.
Ponas Mažylis
“Įsimylėjau Vytą iš pirmo žvilgsnio. Džiūgavau, nes ir jis man nebuvo abejingas. Iš pradžių atrodė normalu, kad vaikinas apsiriboja tik bučiniais ir glamonėmis. Maniau, esu jam svarbi, todėl niekur neskuba. Tačiau po kelių mėnesių pasivaikščiojimų ir pasiglamonėjimų pradėjo kirbėti įtarimas — kažkas ne taip. Kodėl jis manęs nenori?
Mėginau veiksmą inicijuoti pati, tačiau Vyto veidas persikreipė, jis nustūmė mane į šalį ir tylėdamas išėjo. Įsižeidžiau: nejaugi esu jam visiškai nepatraukli? O Vytas nė nemėgino atsiprašyti ir grįžti. Jis išnyko. Neatsiliepdavo į skambučius, neatsakydavo į žinutes. Įsižeidimą pakeitė pyktis — nejaugi jis mane paliko nė nepaaiškinęs, ką padariau ne taip?
Nepajėgiau to tverti: patykojau Vytą prie namų ir liepiau pasiaiškinti. Jis raudo, suko akis į šoną, bandė aiškinti, esą nieko man nejaučia. Mačiau, kad meluoja, — vengia manęs dėl kitų priežasčių. Tiesiai šviesiai paklausiau: ar tai dėl to, kad manęs nenori? Galop per kančias ir po ilgų pauzių išpešiau tiesą — jis kompleksuoja dėl savo mažo draugelio. Vytas manė, kad pamačiusi jį nusivilsiu. Nežinau, gal kitoms moterims mažyliai ir yra gigantiška problema, bet mane labiau gąsdina vyrai itin dideliais įnagiais. Taip jam ir pasakiau.
Vytas dar kurį laiką vengė artumo, mėgino aiškinti, kad juo nusivilsiu. Vis dėlto sudarėme sutartį: bent jau pamėginame pasimylėti. Jei man nepatiks, galėsime skirtis. Kai tą jo mažylį pamačiau, su palengvėjimu atsidusau — taigi ne taip jau blogai, kaip įsivaizdavau iš Vyto pasakojimų. Taip, gabaritai menki, bet anokia čia tragedija. Prieš tai pasidomėjau, kokios pozos mūsų atveju idealiausios. Jas ir išmėginome — geriausia tiko sukryžiavus kojas. Ir, be abejo, oralinis seksas.
Kartais mėginame pasimylėti ir Misionierių poza, bet malonumas, bent jau man, menkas. Naudotis visokiomis kinų žolelėmis ir stebuklingais tepalais Vytui kategoriškai draudžiu — nesu tikra dėl jų saugumo. Bet apskritai nesiskundžiu — puikiai išmokome gyventi su tuo, kas yra, ir išspausti iš to maksimalų pasitenkinimą. Netgi planuojame tuoktis!” — Vika, 24 metų.
Žiaurūs ketinimai
“Dainius — mano didžioji meilė. Bet kelias į laimę buvo ilgas ir vingiuotas: kai susipažinome, jis skambindavo ir su manimi susitikdavo tik išgėręs. Kokius nuostabius žodžius tada sakydavo! Kad nieko taip nemylėjo ir nenorėjo, kad esu jo gyvenimo moteris ir t.t. Skraidydavau kaip su sparnais — bet tik iki kitos dienos. Nes tada Dainius dingdavo. Kelias savaites jokios žinutės, paskui — vėl skambutis, ir vėl jis girtas, ir vėl meilė.
Žinau, normali moteris nuo tokio bėgtų neatsigręždama. Bet man meilė buvo atėmusi paskutinius sveiko proto likučius. Kai iš Dainiaus porą mėnesių nesulaukiau jokios žinutės, pati jį susiradau. Liepiau pasiaiškinti ir apsispręsti — esu jo gyvenimo moteris ar ne. “Esi, — nunarinęs galvą prisipažino. — Bet aš bijau su tavimi mylėtis.”
Paaiškėjo, kad Dainius mylėdamasis sunkiai tvardosi nepaleidęs į darbą kumščių. Ir kalbama ne apie kokį pliaukštelėjimą per užpakalį. Dainius nori partnerei sukelti skausmą. Mylėjau, todėl negalėjau to žmogaus palikti likimo valiai. Užtat sugalvojau, kaip problemą išspręsti: nupirkau antrankius ir pritvirtinau Dainiaus riešus prie lovos galvūgalio. Kojas irgi pririšau. Žodžiu, visą iniciatyvą perėmiau į savo rankas.
Turiu pripažinti: tai buvo fantastiškiausias seksas, kokį tik esu patyrusi. Ir saugus!”, — Rūta, 29 metų.
