Autentiškumo išliko nedaug
„Sovietmečiu, kai ponui buvo leista pasitraukti, apie 1945-uosius, dvaras, kaip ir visa kita, tapo valstybės nuosavybe. Pirmiausia čia įkūrė Hidromelioracijos technikumą, paskui kurį laiką buvo pagalbinis ūkis, kol galų gale dvaras buvo atiduotas kolūkiui, o jo vadovai įleido kelias šeimas gyventi. Kurį laiką pirmame aukšte buvo suvaryti gyvuliai, o žmonės glaudėsi antrame aukšte“, – pasakoja kunigas Rimantas Gudelis. Jo dėka Bistrampolis atgijo naujam gyvenimui.
Net ir tuo laiku dvaro nematę žmonės gali numanyti, kaip pastatas nuo tokių išbandymų buvo suvargęs. Visa laimė, kad rūmai dar turėjo stogą, jis statinį saugojo nuo visiško sunykimo. Vis dėlto autentiškų detalių dabartiniame restauruotame dvare nėra daug.
Išsaugoti mediniai laiptai ir šoniniai turėklai, vedantys į antrą aukštą, taip pat pavyko išlaikyti rankomis tašytas palėpės gegnes. Sienose palikti lopinėliai autentiškos sienų dangos, būsimoje antikvarinių daiktų parduotuvės patalpoje dalis grindų – stiklinės, kad matytųsi po apačia išlikusios medinės sijos.
Prieš pusantro šimto metų, kai dvaras kūrėsi, dar nebuvo išrastas šviesus dažų pigmentas, todėl interjere vyravo tamsios spalvos.
Klasicizmo dvasia
Nuotraukų, kurios padėtų kuo autentiškiau atkurti dvaro aplinką, praktiškai nėra išlikusių, nes pagrindinį archyvą išsivežė ponas.
Vaizdinės medžiagos buvo ieškota pas vietinius, jie dvare galėjo dirbti patys ar būti dvaro tarnų atžalos. Tačiau visi bijojo fotografijose užfiksuotos prabangos ir šventinių akimirkų, nenorėjo namuose turėti „buožiško“ kompromato ir, vengdami nemalonumų, nuotraukų atsikratė.
Vienintelėje, lenkiškame istoriniame albume, kur įamžinti visi Žečpospolitos dvarai, rastoje nuotraukoje įamžintas pirmo aukšto kambario kampas su židiniu. Pagal ją vilnietis meistras rankomis pagamino naują įspūdingą židinį.
Interjerą atkurti truko maždaug pusantrų metų, daugiausia remtasi rašytiniais šaltiniais.
„Aprašymuose minima, kad, pasukus į dešinę, buvo žalios spalvos menė, apstatyta Viktorijos laikų stiliaus baldais. Tokių mes neradom, bet klasicizmą ir ampyrą atkūrėm“, – baldų ir paveikslų pusėn mojo kunigas R.Gudelis.
Istoriniuose šaltiniuose minima, kad kambaryje visada kabėjo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos kunigaikščio Žygimanto Augusto portretas. Taip šis vadovas buvo pagerbtas galbūt dėl to, kad jis Bistramus atsikvietė iš Prūsijos ir čia paskyrė į valstybės tarnybą.
Dabar menėje šalia Žygimanto Augusto kaba ir kitų geriausiai žinomų ir labiausiai gerbiamų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretai. Visa tapyba – šiuolaikinė, tačiau atlikta ano meto stiliumi. Kambaryje yra ir daugiau kaip šimtmetį skaičiuojančių daiktų.
Didžiuojasi šviestuvais
R.Gudelis antikvariniais daiktais domisi jau seniai, todėl rinkti epochą atitinkančius baldus, paveikslus, gobelenus, šviestuvus, kitus interjero akcentus jam nebuvo naujiena.
Didžioji dalis daiktų parsiųsti iš už Atlanto ir Argentinos, kiti pirkti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Būtent po Buenos Aires antikvariatus dairytis stilingų ir prabangių senienų jam patarė draugai kolekcininkai.
Prieš kokius septynerius metus Argentina buvo tikras kolekcininkų rojus: gausų istorinį palikimą turinti šalis pardavinėjo vertybes pasauliui nuvertėjusia valiuta, o jomis besidomintieji trynė rankomis. Tačiau jau porą metų, kai Buenos Airių antikvariatai pakėlė kainas.
Didžiausia iš šešių, esančių antrame aukšte, menė paversta konferencijų arba pokylių sale. Baltą erdvę puošia argentinietiški Viktorijos laikų stiliaus šviestuvai.
„Mes radom senus šviestuvus, šitas lempas, bet neaptikome bra, tad teko pasirūpinti. Italų meistrai mums padarė. Židinys irgi autentiškas, iš Argentinos dvaro, Brazilijos marmuro. Tik vietiniai meistrai išdrožė Bistrampolio dvaro monogramą“, – didžiosios salės interjerą aptarė šeimininkas.
Pasak R.Gudelio, Bistrampolyje surinkta klasicizmo laikų ir ampyro stiliaus šviestuvų kolekcija pretenduoja į pačią gausiausią ir geriausią visoje Lietuvoje. Brangiausias šviestuvas kainavo dešimt tūkstančių litų.
Dešimtys jų kaba dar neįrengtoje menėje, pilnoje ir senovinių krėslų, staliukų, kėdžių, interjero detalių. Visus šiuos daiktus bus galima įsigyti, kai menė virs antikvarinių daiktų parduotuve.
Turi savo legendą
Rūmai neturėtų stūksoti be svečių, nes vizija atnaujinant buvo pritaikyti juos žmonėms. Po dvarą kol kas galima pasivaikščioti, pasigrožėti gėlynais, aplankyti koplyčią.
Netrukus centrinių rūmų pirmame aukšte veiks restoranas, lankytojus aptarnaus išskirtiniais elegancijos laikus primenančiais drabužiais vilkintis personalas. Restorane nereikės jaustis suvaržytam – nei indai, nei baldai šimtmečio neskaičiuoja, tad sudaužyta stiklinė atneštų nebent laimę, o ne ašaras ir didelį nuostolį.
Sendintais baldais įrengti ir viešbučio kambariai. Aštuoni iš trylikos kambarių yra palėpėje. Ponų valdymo laikais palėpė niekad nebuvo įrengta, tad viskas čia padaryta naujai.
Kambarius puošia autentiškos, rankomis tašytos gegnės. Planuojama šiuos aštuonis palėpės kambarius pavadinti aštuonių dvaro šeimininko Bistramo vaikų vardais.
Ne tik sendintais, bet ir šimtamečiais baldais apstatyti barono apartamentai. Erdviame kambaryje iš tikro miegodavo dvaro šeimininkas. Lova atsukta tiesiai į priešakinį kiemą: vos akis pramerkęs ponas galėdavo pamatyti, ar pas jį karieta neatvažiuoja svečių.
Kaip ir visi dvarai, taip ir Bistrampolis turi savo legendų. Sakoma, kad tarp centrinių rūmų ir rūsio buvęs požeminis tunelis, ir šeimininkas vyno į rūsį pasiimti leisdavęsis požeminiu taku. Tačiau specialistai teigia, kad kažkada pelkėtoje vietoje įkurtame dvare rūsio nebuvo.
Iš rankų į rankas
• Po Nepriklausomybės paskelbimo Bistrampolio dvaras atiteko Panevėžio rajono savivaldybei.
• Valdininkai parašė raštą paskutiniam tiesioginiam paveldėtojui Bistramui į Londoną, kur jis gyveno. Bet buvo gautas atsisakymas, kad dvaro susigrąžinti jis neketinąs, nes yra pensininkas, gyvena iš pensijos ir lėšų rūmams restauruoti neturi.
• Po kurio laiko Savivaldybė paskelbė aukcioną, tačiau niekas už pasiūlytą kainą dvaro pirkti nepanoro.
• Panevėžio katedros klebonas, monsinjoras Juozapas Antanavičius paprašė, kad dvaras butų perrašytas katedrai, jis turėjo idėją dvarą suremontuoti, bet tam nepakako pinigų, ir kultūros paveldo objektas toliau nyko.
• Rimantas Gudelis tapo katedros klebonu ir dvarą nusipirko viešoji įstaiga Jaunimo integracijos galimybių centras, kuriai jis vadovauja.