Jaučiuosi tokia purvina, tarytum manimi pasinaudojo. O juk aš taip mylėjau, atidaviau visą save. Norėjau tik mylėti... Sunkiausia buvo išgirsti, kad niekada manęs nemylėjo, kad buvo tik susižavėjimas, kad neskirti vienas kitam. O aš taip tikėjau tais jausmais.
Praėjo daugiau nei metai. Aš vis šitaip kankinuosi. Stengiuosi negalvoti. Keliaujam, bet visuomet kiekvieną sekundę Jis su manimi, o aš vis pykstu ant savęs, kad negaliu jo pamiršti.
Slepiu savo išgyvenimus nuo aplinkinių. Vyras kažką jaučia, bet sakau, kad viskas gerai, kad negaliu sau atleisti ir tiek. Jis ramina, sako, svarbiausia, kad aš tau atleidau. Bet aš galvojau, kad bus viskas lengviau. Kad po kančių prašviesės protas ir tik pasijuoksiu iš savo naivumo.
Noriu, kad viskas pasimirštų, noriu jausti vidinę ramybę ir laimę. Noriu išrauti Jį su visomis šaknimis, nes jis to net nebuvo vertas. Kaip išsivaduoti nuo vidinio skausmo? Kiek laiko visa tai dar tęsis? Kaip atsigauti? Kaip susigrąžinti pasitikėjimą savimi?
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Yra laikas jausti, ir laikas sustabdyti save bei pradėti mąstyti. Panašu, jog tai galėtų būti atsakymas į jūsų klausimą, kaip atsigauti. Perskaičiusi jūsų laišką, pasijutau tarsi pakliuvusi į stipriai įsuktą emocijų karuselę: neišsipildžiusios meilės ilgesys; kaltė, kad išdavėte ir tuo pačiu buvote išduota; pyktis, kad išsižadėjote savo vertybių dėl žmogaus, kuris nebuvo to vertas; liūdesys, jog taip mylėjote, o į jūsų jausmą nebuvo atsakyta ir visai tai apvainikuoja noras viską išrauti, pamiršti.
Įdomiausia tai, jog visoje šioje gausoje vargiai matau jus pačią ir jūsų vaidmenį. Atrodytų, tarsi aplinkui vykstantys įvykiai, atsirandantys ir vėl išeinantys žmonės, paliekantys ir atleidžiantys mylimieji yra tie, kurie jus valdo, o jūs pasirenkate tik reaguoti į jų elgesį. Norėdama kaip nors pakeisti susiklosčiusią situaciją, pirmiausia atsakykite sau, o kokia jūsų vieta šioje jausmų audroje? Kokie jūsų pačios pasirinkimai, susiję su tuo, ką dabar išgyvenate? To reikia ne dar didesniam kaltės jausmui užauginti, o suvokti, jog taip, kaip leidote šiai situacijai įvykti, galite iš jos išeiti.
Įvardinkite viską, kaip yra šiuo metu. Panašu, kad dabar aktualiausias išsiskyrimo procesas, kurio jūs vis dar negalite išgyventi. Pyktis, nuoskaudos, liūdesys, nusivylimas – visi šie jausmai yra būdingi santykių nutrūkimui. Tačiau svarbu, jog tai neperaugtų į savigailą. Mintys neretai augina emocijas, tad kiek duosite valios galvojimui, tiek grimsite į jausmų duobę.
Pabandykite kiek racionaliau priimti savo klaidą ir nesėkmę: nepavyko išlikti ištikimai savo vertybėms; nepavyko išsaugoti reikšmingų santykių; buvote išduota ir nuvilta. Tačiau jūs vis dar turite pasirinkimą – toliau palaikyti visą šią nesėkmę arba įvardinus, ko iš to reikėtų pasimokyti, kurti savo gyvenimą toliau.
Kol dar negalite atsisveikinti su išsiskyrimo jausmais, leiskite jiems būti, tačiau tramdykite. Pavyzdžiui, skirkite konkretų laiką dienoje, kada leisite sau liūdėti, ilgėtis buvusio mylimojo, pykti ant jo ir savęs, tačiau visą kitą paros dalį nepasiduosite emocijoms, neleiskite įsigalėti spontaniškiems emocijų proveržiams. Tuo metu, kai būsite su savo išgyvenimais, galite bandyti rašyti, piešti ar kitaip išreikšti savo gėlą ir stebėti, kaip ji pamažu keičiasi bei silpsta.
Kitas dalykas, ką jūs parašėte, tai, jog palikta mylimojo nusprendėte vėl grįžti pas sutuoktinį. Čia būtų gerai pačiai atsakyti, ar pasirinkote tai, nes pati to norėjote, ar glaudžiatės prie vyro, tam, kad nereikėtų išgyventi dar didesnio vienišumo, išsiskyrimo skausmo?
Svarbu būti sau atvirai, ką veikiate su savo sutuoktiniu dabar ir ko norėtumėte iš jūsų buvimo kartu. Priimdama savarankišką sprendimą kurti santykį, esate įsipareigojusi ne tik imti, bet ir duoti. Dėl to jūsų valingos pastangos nukreipti savo žvilgsnį nuo buvusio romano prie dabartinių šeimos santykių yra ne tik dėl jūsų, bet ir dėl žmogaus, kurį pati pasirinkote dar kartą.
Jausmai suteikia mūsų gyvenimui spalvų, kokios jos bebūtų. Tačiau, kad tai netaptų visiška juoduma, svarbu pamatyti, ką jūs pati renkatės ir kokį aktyvumo laipsnį prisiimate savo gyvenime. Kuo mažiau jame stebėsite ir reaguosite, ir kuo labiau jausitės atsakinga, tuo didesnė tikimybė, kad būdama duobėje, pamažu praregėsite laiptelius iš jos.
Sėkmės.
Vaida
Rašykite psichologui: psichologui@delfi.lt
