Birželį stiprių vėjų nesitikėjo
„Jūra kaip moteris – banguota ir nenuspėjama. Tad visada ruošiesi ekstremalioms sąlygoms. Krante gali atrodyti net karšta, bet vos nuplaukus daugiau kaip jūrmylę, pajunti, kaip vėsu ir vėjuota. Būna, ne visada gali pasitraukti iš audrų kelio, bet visuomet esi tam pasiruošęs. Juk ne be reikalo britai sako: negali pakeisti vėjo krypties, bet gali pakeisti bures“, – po savaitės pasiplaukiojimo Adrijos jūros salų pakrantėmis filosofavo Ruslanas.
Sudaręs preliminarų kelionės planą su jį samdžiusia įgula, jachtos kapitonas nutarė startuoti iš Kroatijos Šolta saloje esančio Rogačo uostelio, kur yra viena iš jachtos nuomos kompanijos marinų (marina – jachtų uostas). Nors dėl priešinio stipraus vėjo, anot Ruslano, ne viskas klostėsi pagal planą, visgi pavyko aplankyti net dvi skirtingas įlankas Mljeto saloje, dukart mesti inkarus Hvaro salos prieplaukose. Iš viso buriuotojai aplankė keturias įlankas bei Hvaro, Korčulos, Splito, Lumbardos, Palmežanos miestus.
„Įgula puikiai atlaikė stiprius vėjus. Patys vietiniai gyventojai stebėjosi, kad tiek lietaus ir tokių stiprių vėjų seniai yra matę birželį. Didžiausias mūsų užfiksuotas vėjo greitis – 27 mazgai (apie 13,6 m/s), o tai jau 6 balų stiprumo vėjas, beveik prilygstantis audrai. Laimei, vėliau išlindo saulė ir galėjome pasilepinti maudynėmis Adrijos jūroje“, – įspūdžiais dalijosi žurnalistas, buriavimui skiriantis kone visą savo laisvalaikį.
Buriavo dar įsčiose
Prieš kelionę labiausiai baiminęsis galimų nesusipratimų su jį samdžiusia įgula, Ruslanas buvo nustebintas, kaip patys keleiviai juo rūpinosi: damos lepino skaniausiais patiekalais, kurių paprastai vieni buriuotojai retai kada pasigamina, o vyrai nesispyriodami dirbo visus darbus ant denio. Kapitonas apsidžiaugė negirdėjęs nieko panašaus kaip „mes tave samdome, tu ir dirbk“. Mat įgula puikiai suprato, kad jachtoje – kita tvarka – čia reikia klausyti kapitono. „Šiaip esu labai demokratiškas. Gerai, kad baimės nepasitvirtino. Miegojau ramiai, o juk sakoma, kad „kapitonai niekada nemiega, jie ilsisi“, – nusijuokė vyras.
Aistrą buriavimui Ruslanas „paveldėjo“ iš gausios savo šeimos: tėvai ir abi seserys buriavo, o brolis buvo buriavimo treneris. „Mama sako, kad buriavau dar įsčiose“, – šypteli ir priduria, kad šis pomėgis, lydintis nuo vaikystės, kasmet tampa vis svarbesnis, o ilgainiui, neabejoja, taps ir gyvenimo būdu.
Svajoja apie „Everestą“ – Horno ragą
Paklaustas, kaip susidoroja su jūros liga, Ruslanas pacitavo bičiulio mintį: „Jei bijai jūros ligos, vadinasi, jos lauki, o jei lauki, tai ir sulauksi.“ Sako nesantis tam atsparus kaip ir daugelis žmonių, visgi, šmaikštauja, „menkes šėrė“ tik kartą labai seniai.
„Užsuptas darausi mieguistas, apatiškas ir labai alkanas. Vienintelis man žinomas vaistas nuo persirgimo jūrlige yra darbas denyje. Dar padeda žiūrėjimas į nejudantį horizontą“, – patarimus žarstė kapitonas. Iš visų aplankytų jūrų marių nuostabiausia jam – užburiančio šiaurinio grožio Švedijos pakrantė: šcherai, įlankos, akmenys. Labiausiai Ruslanas norėtų aplankyti Nord Cape‘ą – šiauriausią Europos tašką Norvegijoje, Islandijos salą ir, be abejo, Horno ragą – tą legendomis apipintą kiekvieno buriuotojo svajonę, dar vadinamą jūros Everestu Pietų Amerikoje. „Kol kas – tiek“, – šyptelėjo savo svajones atskleidęs Ruslanas, kuris po pokalbio ruošėsi dalyvauti su „Ambersail“ įgula paskutiniame „Tūkstantmečio odisėjos“ etape.
Iš Gdansko įgula planuoja traukti Stokholmo kryptimi, po to aplankys Sankt Peterburgą, Taliną, Rygą, Karaliaučių ir liepos 5 dieną grįš į Klaipėdą. Taip „Ambersail“ užbaigs pernai spalį pradėtą savo kelionę aplink pasaulį.