Rausti Lietuvos žemę ir savintis jos praeities turtus gali kiekvienas. Tereikia nueiti ir paprastai – kaip duonos kepalą – nusipirkti metalo ieškiklį.
Už „bambalį“ alaus – leidimas kasinėti
Lietuvos įstatymai nedraudžia kasinėti ir ieškoti senienų. Tik moksliniam pažinimui saugomuose, Kultūros vertybių registre registruotuose objektuose be institucijos, atsakingos už paveldo apsaugą, sutikimo draudžiama naudoti metalo, elektroninius ar kitokius ieškiklius, atidengti ir judinti archeologinius sluoksnius. Kitur pakanka gauti žemės savininko leidimą ieškoti lobio.
Deja, leidimo niekas neprašo. Lobių ieškotojai prasitaria, kad smalsiems kaimiečiams prisistato kaip archeologai, juokais pažada atiduoti pusę rasto aukso arba tiesiog duoda „bambalį“ alaus, kad šie jiems netrukdytų.
Norinčiųjų rasti istorinių vertybių, Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų liekanų netrūksta. Štai bendrovė „Animatrix“ šiltuoju metų laiku per mėnesį parduoda po 20–30 ieškiklių, „Tesora“ tikslesnio parduodamų ieškiklių skaičiaus pasakyti negalėjo, tačiau patvirtino, kad jų pirkimas ypač suaktyvėja vasarą.
Pradedantiesiems skirti nesudėtingi nauji metalo ieškikliai kainuoja 700–800 Lt, modernių monetoms, auksui ir papuošalams aptikti naudojamų ieškiklių kaina viršija 2000 Lt, tačiau internete netrūksta pasiūlymų už gerokai mažesnę sumą įsigyti jau naudotų.
Šiuolaikiniai ieškikliai atskiria metalus pagal rūšis, parodo, kokiame gylyje yra aptiktas daiktas, skirtingu garsiniu signalu praneša arba ekrane parodo išsamią informaciją, koks daikto dydis, kiek jis suiręs, ar metalas vientisas, ar dengtas kitu metalu.
Istorinės vertybės tampa pragyvenimo šaltiniu
Apsėsti minties rasti aukso dirbinių lobių medžiotojai leidžiasi į paieškas nelaukdami, kol pasitrauks įšalas. Juos ypač domina vietos, kur kadaise stovėjo smuklės, turtingesni namai ir su savo kariauna žygiavo Napoleonas. Įžūlesni kasinėtojai nepaisydami gresiančių bausmių ima plėšti senuosius kapinynus.
Norėdami palengvinti paieškas, iš Rusijos internetu jie perka senovinius žemėlapius, bendraminčių forumuose vienas kitam pataria, kur jų gauti. Kai kurie ieškotojai prasitaria, kad juos dominančių žemėlapių įsigyja iš muziejininkų.
Pagal žmonių pasakojimus plynuose laukuose norėdami aptikti senųjų sodybų pėdsakų, žemėlapių neturintys ieškotojai dairosi kalvelių ir likusių pavienių medžių, suartoje dirvoje – raudonų plytų ir čerpių likučių.
Rastas monetas, metalinius daiktus jie valo naudodami elektrolizę, oksalo rūgštį, actą ir netgi kefyrą. Bet tai ne visada padeda. Kartais monetos būna per daug pažeistos plūgų, rūdžių, susilydžiusios ir virtusios sidabro luitais.
Lobių ieškojimas vieniems yra malonus užsiėmimas ir būdas papildyti savo kolekcijas, kitiems – pragyvenimo šaltinis. Atsižvelgiant į tai, kaip monetos išsilaikiusios, interneto svetainėse, pavyzdžiui, už Žygimanto Augusto pusgrašį prašoma 60–90 Lt, grašį – 350 Lt, įvairių metų ir kalyklų šeštokus – 20–60 Lt, Stepono Batoro trečioką – 800 Lt, Jono Kazimiero ortą – 180 Lt.
Tačiau ne tik monetos vilioja kasinėtojus. Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų palikimas vertinamas nė kiek ne mažiau. Sakoma, kad originalių, gerai išsilaikiusių daiktų vertė skaičiuojama jau ne dešimtimis ir šimtais, bet tūkstančiais litų. Ypač vertinami ordinai.
Nevalytą Vermachto kareivio diržo sagtį siūloma įsigyti už 30 Lt, neblogai išsilaikiusį vokišką šalmą – 250–300 Lt, identifikacijos žetoną – 90 Lt, lūpinę armonikėlę – 150–220 Lt, prie ginklo tvirtinamą durtuvą – 400–800 Lt.
Tarp radinių – pavojingi sprogmenys
Vaikščiodami po mūšių vietas ir tyrinėdami apkasus, be ordinų, šalmų, durtuvų, šovinių, ieškotojai iškasa ir sprogmenų.
Nors radus ginklų, sprogstamųjų medžiagų reikia nedelsiant pranešti teisėsaugos tarnyboms, vengdami nemalonių klausimų ir atsakomybės kasinėtojai apie radinius nutyli ir linksminasi granatas mėtydami į degančius laužus.
Pasakojama, kad vienas relikvijų medžiotojas miške aptiko nesprogusią aviacinę bombą, tačiau išsigandęs vėl ją užkasė ir niekam nepranešė, nes pabijojo būti apkaltintas neteisėta veikla. „Jeigu žmonės žinotų, kiek miškuose yra artilerijos sviedinių, neitų uogauti ir grybauti“, – tikina dabar jau tik retkarčiais senienų paieškomis užsiimantis Domas.
Jis sako kartą Dzūkijoje su draugais radęs dviejų Vermachto kareivių palaikus. Šalia kaulų mėtėsi sagos, diržas, šalmas ir identifikacijos žetonai. Nufotografuotus žetonus jie nusiuntė vienai paieškos tarnybai į Vokietiją, tačiau vokiečių tai nesudomino. Palaikus radėjai perlaidojo, pastatė geležinius kryžius, o filmuotą medžiagą ir nuotraukas paskelbė interneto svetainėje „Youtube“.
Paklaustas, ar ieškotojai nesijaučia darantys žalą, Domas atsakė, kad miške daug daugiau žalos už juos pridaro šernai ir miškavežiai. Tiesa, pridūrė, kad ieškotojų irgi visokių yra – kai kurie patingi atgal sudėti samanas, palieka iškastas duobes.
Tarp lobių ieškotojų yra istorikų, verslininkų, teisėsaugos pareigūnų. Su metalo ieškikliais pasivaikščioti po saugomus parkus pažįstamus ieškotojus kviečia ir parkų vadovybė.
Nelegalias iškasenas superka muziejai
Vilniaus universiteto Archeologijos katedros jaunesnysis mokslo darbuotojas Linas Tamulynas senienų ieškotojus vadina paprastai – paveldo plėšikais, kurie pasisavina tai, kas priklauso visiems Lietuvos žmonėms, ir sąmoningai naikina mūsų šalies istoriją.
„Kiekvienas iš žemės iškastas daiktas yra vertas žymiai daugiau nei jo materialinė vertė, – sako jis. – Senienų ieškotojai, deja, nėra archeologai ir neužfiksuoja visų būtinų duomenų. Surinkinėdami monetas ir kitus metalinius daiktus jie sunaikina dalį informacijos apie archeologinį objektą, kuriame vykdo nelegalius kasinėjimus.“
L. Tamulyno teigimu, Lietuvoje veikia keletas grupuočių, kurios nuolat plėšia archeologijos paveldo objektus. Rengiami tuo užsiimančių asmenų suvažiavimai, kuriuose dalyvauja juodojo verslo partneriai iš Baltarusijos, Latvijos ir kitų kaimyninių šalių. Tai, jo manymu, rodo, kad archeologijos paveldo plėšimas Lietuvoje turi labai daug gerai organizuotos tarptautinio masto nusikalstamos veiklos požymių.
Pasak archeologo, paveldo plėšimą skatina paprastas dalykas – senovinių daiktų kolekcionavimas ir, be abejo, galimybė lengvai realizuoti tai, kas nelegaliai randama.
Lietuvoje sudarytos visos galimybės prekiauti archeologiniais radiniais – jie laisvai parduodami internetu, kolekcionierių klubuose, sendaikčių turguose.
„Šiuo metu Lietuvoje situacija yra tokia, kad nelegaliai iškastus radinius superka net muziejai, – piktinasi L. Tamulynas. – Tai yra didžiausias nesusipratimas ir gėda, nes tam tikra prasme Lietuvos muziejai superka vogtus daiktus ir skatina archeologinio paveldo plėšimą. Taip nusižengiama ir Lietuvos ratifikuotoms tarptautinėms konvencijoms, ir tarptautiniam muziejų etikos kodeksui.“
Anot pašnekovo, bet kurioje civilizuotoje šalyje archeologinių eksponatų įsigijimas yra ypač kontroliuojamas ir kilus menkiausiam įtarimui, jog radiniai įgyti neteisėtai, muziejai jų ne tik neperka, tačiau ir visą informaciją apie tokius radinius siūlančius asmenis iškart perduota teisėsaugos institucijoms.
Kultūros paveldo departamento Kontrolės skyriaus vedėjas Rimantas Kraujalis tvirtina, kad muziejams supirkti archeologinius radinius, gautus neteisėtais būdais, draudžia Valetos konvencija.
„Tačiau čia susiduriama su problema, kaip įrodyti, jog archeologinis radinys gautas neteisėtai. Kol kas Lietuvoje neprivalomas ne tik visuotinis nekilnojamojo turto, bet ir kilnojamojo turto deklaravimas, todėl iš asmenų reikalauti pateikti įsigijimo dokumentus problematiška. Be to, muziejai baiminasi, kad pardavėjas, įtaręs, jog jam gali būti taikomos teisinės priemonės, paprasčiausiai gali nutraukti derybas su muziejumi, o patį radinį paslėpti arba perduoti trečiosioms šalims.
Vadinasi, Lietuvos visuomenei apskritai bus užkirstas kelias susipažinti su materialinio paveldo daiktais. Taip ant Temidės svarstyklių padėtas teisėtumo ir teisingumo klausimas“, – teigia R. Kraujalis.
Archeologo L. Tamulyno įsitikinimu, Antrojo pasaulinio karo apkasai taip pat yra Lietuvos paveldo dalis ir nesankcionuotas jų kasinėjimas yra neleistinas. Tačiau kol kas Kultūros vertybių registre registruojamos tik slėptuvės, su Antruoju pasauliniu karu susiję inžineriniai statiniai, kuriems didelė grėsmė iškilo dėl planuojamos intensyvios urbanistinės plėtros.
Galimybės fiziniams asmenims naudotis metalo ieškikliais ir kitais geofiziniais prietaisais, archeologo manymu, turi būti griežtai apribotos, kadangi tai nėra prietaisai, be kurių negalime apsieiti buityje. Pasak jo, reikėtų ne tik riboti jų naudojimą, bet ir kontroliuoti prekybą. Svarstytina netgi galimybė apskritai uždrausti tokių prietaisų įsigijimą fiziniams asmenims.
Kultūros paveldo departamentas laikosi nuomonės, kad prekyba metalo ieškikliais galėtų būti ribojama (pvz., jie turėtų būti prieinami tik specialiosioms tarnyboms bei tyrėjams). Tačiau atkreipia dėmesį, kad pagal iškastus archeologinius radinius sunku nustatyti naudotą metalo ieškiklį ir jo savininką, todėl toks ribojimas galėtų būti tik kaip prevencinė, o ne pagrindinė priemonė kovojant su senienų ieškotojais.