Esant neužtikrintumui dėl ateities susidaro palanki terpė plisti pavojingoms politinėms idėjoms skirstančioms žmones į „normalius“ ir „demonus“, „puritonus“ (lot. tyras) ir „ištvirkėlius“. Toks skirstymas būdingas įvairioms mesianistinėms, purifikacinėms ideologijoms, siekiančioms „apvalyti“ visuomenę nuo „išsigimimo“.
„Mesijai“ (gražuliai, klumbiai, murzos, tomkai ir pan.) pasirodo, kai visuomenė praranda savęs pažinimo poreikį. – „mesijai“ žino, kas yra „kaltas“ (ES, Briuselis, žmogaus teisės) ir ką reikia daryti („saugoti savo tapatybę“)... Heinrichas Himleris visuomenės purifikacijos projektus vadino „galutiniu klausimo sprendimu“. Toks radikalizmas, įsikūnydamas „tautos gelbėtojo“ vaidmenyje, gali pasirodyti labai įtikinamas, nors tikrovėje yra labai neigiamas ir destruktyvus.
Nepaisydami net ir tarptautinio pasipiktinimo, „tautos mesijai“ savo veiklą tik intensyvina, skatindami tam tikrų visuomenės grupių izoliaciją, jų pilietinių teisių apribojimą ar apskritai atėmimą, taip išprovokuodami atitinkamą pastarųjų reakciją – savigyną.
Ji pasireiškia visuomenės grupių solidarizacija viešai ginant asmeniui priklausančias pilietines teises organizacijų steigimu ir jų plėtra, intensyvesne informacijos apie save sklaida, parama veiklai, politiniu lobizmu, aktyviu dalyvavimu rinkimuose renkant politikus, kurie gintų bendrapilietines teises ir pan. Kaip pavyzdį galima paminėti žydų bendruomenės aktyvumą rūpinantis savo teisėmis, Lietuvoje vis labiau besivienijančius lenkus, ką puikiai įrodo jų pergalės rinkimuose ir pan.
Būtent homofobinė minėtų radikalų veikla homoseksualius žmones skatina burtis viešai ginti savo tapatybės, pilietinių teisių ir laisvių. Homofobų dėka vis daugiau homoseksualių žmonių supranta ne tik organizuotos veiklos efektyvumą priešinantis į juos nukreiptai nepelnytai neapykantai, bet ir tai, kad jų teisės yra tik viena žmogaus teisių sistemos sudedamųjų dalių. Homofobijos įteisinimas neišvengiamai stiprins bendrą ksenofobijos, nepakantumo „kitokiems“ lygį, taip pažeisdamas ir kitų tikslingai marginalizuojamų socialinių grupių teises.
2008 m. Seimo rinkimuose atliktas eksperimentas: pirmą kartą homoseksualių žmonių bendruomenė atvirai išreiškė paramą skirtingų partijų kandidatams tikėdamasi, kad paremti politikai nebus abejingi žmogaus teisių pažeidinėjimams – tarp jų ir LGBT (lesbietės, gėjai, biseksualai, transseksualai). Daugiausia vilčių sudėta į prof. Mariją Aušrinę Pavilionienę, kuri iš 67 pozicijos (faktiškai „mirties taško“ sąraše), šoktelėjo į sąrašo viršų daugiau nei 50-čia vietų (jeigu ne Vilijos Blinkevičiūtės ir Audroniaus Ažubalio balsų skaičiavimo skandalas, po kurio buvusi ministrė nebuvo išrinkta vienmandatėje apygardoje, profesorė iš karto būtų tapusi Seimo nare).
Rezultatai pranoko lūkesčius. Nors nemažai homoseksualių rinkėjų tikėdami, kad prof. M. A. Pavilionienės veikla būtų kur kas svaresnė LGBT bendruomenei, jeigu ji dirbtų Seime, pasirinko Liberalų sąjūdžio sąrašą, kuriame buvo Leonidas Donskis ir Dainius Pūras (tokį jų pasirinkimą lėmė tai, kad V. Blinkevičiūtės patekimu į Europos Parlamentą praktiškai niekas neabejojo, o tada M. A. Pavilionienė automatiškai taptų Seimo nare). Nepaisant blogo oro ir to, kad rinkimuose dalyvavo daugiau nei dvigubai mažiau žmonių nei Seimo rinkimuose, šį kartą M. A. Pavilionienei pirmumo balsų (~18 000) skyrė beveik penktadalis balsavusiųjų už partiją ir 4 kartus daugiau rinkėjų nei praėjusiuose Seimo rinkimuose.
Ką rodo tokie rezultatai? Faktą, kad žmogaus teisių klausimai Lietuvoje yra aktualūs; jie svarbūs ne tik LGBT bendruomenei, kurios didelė dalis ėjo patys į rinkimus, agitavo rinkiminės kampanijos metu ir vedėsi balsuoti savo draugus, artimuosius. Šie rinkimai buvo reikšmingi visiems, tikintiems demokratijos svarba mūsų visuomenei, žmogaus teisių ir laisvių viršenybei prieš interesus.
Žmogaus teisių tema neabejotinai bus viena aktualiausių ir tolimesniuose rinkimuose - egzaminas jau išlaikytas. Tik jis bus dar svaresnis, nes iki sekančių rinkimų jau prasidėjusio visuomenės demokratinio brendimo proceso radikalams sustabdyti nepavyks – nebent išstotume iš Europos Sąjungos, o tai mažai tikėtina (vargu ar kas įtikins tokio sprendimo nauda mūsų saugumui ar socialiniams ir ekonominiams interesams).
Gyvenime daugelis mėgstame tam tikras ribas, kuriose jaučiamės saugūs. Dažnai save apibūdiname vienaip ar kitaip, branginame savo pažiūras ir įsitikinimus. Dažnai turime savo mėgstamą spaudą, televiziją, renkamės labiau patinkantį viešąjį transportą, kvepalus, parduotuves, drabužių stilių. Tai labai šaunu. Tačiau nematyti daugiau nei savo kiauto yra nesąžininga, nes pasaulis toks margas ir toks įvairus.
Todėl radikalai nusipelno mūsų padėkos - būtent jie, kad ir kaip nenorėdami, iš tiesų padeda telkti diskriminaciją patiriančias bendruomenes. Pripažinkim – vienijasi ne ta visuomenės dalis, kuri teisia kitus, o ta, kuri yra nepelnytai teisiama. Skaudesnė bausmė visuomet yra ta, kuri skiriama nekaltam žmogui, ir tik už tai, kad jis yra kiek kitoks nei dauguma.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!