Tačiau mūsų šalis turi ne tik sausumą. Šiuo metu gana rimta perspektyva – Baltijos jūra. O galimas investicijų produktas – Lietuvai labai aktuali elektros energija.
Jūrinė perspektyva
Europos šalys, tarp jų ir Lietuva, turinčios priėjimą prie jūrų ar vandenynų, vandens plotus vertina ne tik kaip laivybos, žvejybos ar naftos telkinių objektą. Šių šalių planuose – dešimčių tūkstančių megavatų galios vėjo jėgainių jūros parkai. Ir šie skaičiai – tik artimiausiems dviem dešimtmečiams. Tai dešimtys milijardų eurų investicijų. Vien pernai į šį energetikos sektorių Europos šalys investavo daugiau kaip 11 mlrd. eurų.
Atrodo, ateityje jūromis ir vandenynais investuotojai susidomės dar rimčiau, juolab kad sparčiai tobulėjančios vėjo energetikos technologijos leis jėgaines statyti vis didesniame gylyje. Jau kalbama ir apie plaukiojančias jėgaines, kurių pamatams nereikia didelių investicijų.
Labiausiai jūros teikiamomis perspektyvomis tiki vokiečiai, britai, švedai, olandai ir danai. Šios šalys iki 2015 m. ketina pastatyti kelių dešimčių tūkstančių megavatų galios jūros jėgainių parkus. Planuojama, kad tais metais Europos šalys iš viso bus pastačiusios daugiau kaip 60 tūkst. megavatų galios jūros jėgainių parkų.
Statomas specialus laivas
Pavyzdžiui, vokiečiai jau išdavę beveik 25 tūkst. megavatų vėjo jėgainių jūroje statybos leidimų, pavasarį jau pradėti lieti pirmieji jėgainių pamatai. Šie parkai Vokietijoje pagamins tiek energijos, kad jos visiškai užtektų aštuonioms valstybėms, tokioms kaip Lietuva. Beje, vokiečiai neapsiriboja vien planais. 2010 m. paskutiniame ketvirtyje Baltijos jūroje pradės veikti 48,3 megavato galios vėjo jėgainių parkas „Baltic 1“.
Tai vienas iš keturių Vokietijos energijos gamintojos „EnBW Energie Baden-Wurttemberg AG“ vykdomų projektų. Šalia „Baltic 1“ Baltijos jūroje dar atsiras parkas „Kriegers Flak“, o Šiaurės jūroje – „He Dreiht“ bei „Hochseewindpark Nordsee“. Bendra šių vėjo jėgainių parkų, kuriems reikės apie 3 mlrd. eurų investicijų, galia – 1 200 megavatų.
Beje, kad technologinių galimybių dalyvauti tokiuose projektuose turi ir Lietuva, neseniai įrodė Klaipėdoje veikianti Vakarų laivų statykla. Vokiečių užsakymu ji vienam iš Šiaurės jūroje statomų vėjo jėgainių parkų pagamino didžiulę transformatoriaus platformą. Be to, Klaipėdoje taip pat statomas dar vienas unikalus įrenginys – vėjo jėgainėms jūroje montuoti skirtas laivas „Wind Lift I“. Tačiau jis, kaip ir minėta transformatoriaus platforma, bus naudojamas ne lietuviškam vėjui pakinkyti.
Kol kas mūsų šalis šalia vokiečių, britų ar skandinavų atrodo labai kukliai – Lietuvoje sausumoje esančių visų jėgainių galia – kiek daugiau nei 60 megavatų, o su jūra susiję projektai – tik pavienių investuotojų planuose. Pati valstybė šios srities kaip prioritetinės dar nenagrinėja.
Energiją galima būtų parduoti
Tačiau Lietuva turi labai geras galimybes blankokus skaičius padidinti ne dešimtis, o šimtus kartų. Kiekvienai šaliai Baltijos jūroje priklauso išskirtinė ekonominė zona (IEZ). Lietuva – ne išimtis. IEZ prasideda už teritorinių vandenų – nuo kranto tai beveik 23 kilometrai. Lietuvos IEZ plotas su šalies teritoriniais vandenimis sudaro apie 7 000 kv. km – tau daugiau negu užima Klaipėdos apskritis. Remiantis išankstiniais teoriniais vertinimais, jau dabar Lietuvos IEZ identifikuotos kelios vėjo jėgainių parkams galimos teritorijos.
Jeigu po įvairių tyrimų išaiškėtų, kad šios teritorijos tikrai tam tinkamos, vėjo jėgainių parkai galėtų pagaminti iki kelių teravatvalandžių (Twh) elektros energijos (šiuo metu Lietuva sunaudoja 11–12 Twh). Kiekis gali būti toks, kad dalį energijos būtų galima parduoti gretimoms šalims – ypač Švedijai. Ši šalis planuoja, kad iki 2030 m. beveik pusė visos suvartojamos energijos būtų gaunama iš atsinaujinančios energijos šaltinių.
Vėjo energetikos nauda Lietuvoje nagrinėjama seniai. Kelerius metus jau statomos ir vėjo jėgainės. Tokius parkus sausumoje visuomenė visada vertina prieštaringai. Vėjo jėgainių parkai jūroje išspręstų daugelį šiuo metų kylančių problemų. Pirmiausia tai visiškai netrukdo ne tik gyventojams, ar poilsiautojams, bet ir kitomis veiklomis užsiimantiems verslininkams – naujausios technologijos leidžia vėjo jėgainių parkus statyti gana toli jūroje, kur gylis siekia 30–40 metrų. Lietuvos atveju tai net 30 km nuo kranto.
Šis atstumas – už matomumo ribos. Taip pat nebelieka ir kaimynystės aktualijų – dažnas gyventojas ilgai svarsto, ar norėtų šalia savo namų laukuose matyti vėjo jėgaines. Nebenaudojami ir žemės sklypai, išsprendžiama aibė visokių dėl to kylančių nepatogumų.
Yra interesas, nėra tvarkos
Europos Sąjungos (ES) ir JAV patirtis rodo, kad tinkamai įrengti vėjo jėgainių parkai ne tik nekenkia jūros augalijai ir gyvūnijai, bet dar ir sukuria tam tikras ramybės zonas – aplink parkus būna ribojamas judėjimas, todėl tokios zonos labai palankios daugeliui jūros gyventojų. Pasak ekspertų, tokių parkų atsiradimas neturėtų neigiamos įtakos ir Lietuvos žvejybos pramonei.
Kol kas Lietuvos galimybės panaudoti vėją jūroje elektros gamybai vertinamos tik išankstiniuose planuose. Vėjo energetikai jūroje reikia nemažai tikslių ir labai brangių tyrimų. Lietuva tokių tyrimų nėra atlikusi. Daryti tyrimus biudžeto lėšomis per daug brangu – ne tik Lietuvai, bet ir kur kas turtingesnėms šalims. Todėl Vakarų Europos šalys šį darbą patiki verslo sektoriui.
Analizuoja galimybes investuoti
VALSTYBĖS žiniomis, vėjo energetikos galimybes Lietuvos IEZ analizuoja daug patirties atsinaujinančios energijos šaltinių srityje turinčių investuotojų grupė. Jos akcininkai – tokios organizacijos kaip Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas (European Bank for Reconstruction and Development, EBRD), Šiaurės šalių aplinkos apsaugos finansų korporacija (Nordic Environment Finance Corporation, NEFCO). Pastarosios steigėjai – Danijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos ir Islandijos vyriausybės, o valdybos nariai – šių šalių ministrai.
Dauguma Vakarų Europos šalių jau turi nusistačiusios vėjo energetikos investicijų plėtojimo tvarką. Lietuvoje tokios tvarkos kol kas nėra. Nėra ir iniciatyvos ją kurti. Koks galėtų būti Lietuvos interesas Baltijos jūroje statyti vėjo jėgainių parkus?
Pirma, be abejo, elektros energijos gamyba. Kol kas mūsų šalyje apie tai kalbama tik „ketinimų protokolų“ kalba. Tyrimai jūroje galėtų parodyti, kokia galėtų būti reali vėjo jėgainių parkų galia. Vien tik išankstiniais skaičiavimais, vieno tokio parko galia galėtų siekti 800 megavatų. Jos užtektų apie 30 proc. šaliai reikalingos energijos pagaminti.
Kiek kainuotų tokio parko gaminama energija ir ar ji būtų konkurencinga, šiuo metu diskutuoti ankstoka, nes projekto pagrįstumui reikia tyrimų jūroje, o šie užtrunka dvejus–trejus metus. Tik išsiaiškinus projekto poveikį aplinkai, vėjo, srovių stiprį, dugno geologijos sandarą, įvertinus energijos „kelio“ į sausumą išlaidas ir ar tai suderinama su dabartiniais Lietuvos elektros tinklais, paaiškėtų, ar projektas tinkamas plėtoti.
Antra nauda Lietuvai – investicijos. Įvertinus ES patirtį, skaičiuojama, kad vienam kelių šimtų megavatų galios jėgainių parkui jūroje gali reikėti iki 4 mlrd. eurų investicijų. Apie trečdalis šios sumos galėtų atitekti vietinėms bendrovėms, nes, statant vėjo jėgaines jūroje, pačių jėgainių kaina sudaro apie 40–45 proc. investicijų. Apie 30 proc. – jėgainių pamatai, dar 20 proc. – kabeliai ir kita elektros energijai perduoti reikalinga įranga. Jėgainių pamatai ir elektros energijos perdavimo įranga – tie objektai, kurių įrengimu galėtų rūpintis lietuvių bendrovės. Taip pat gana didelė tokių projektų finansavimo dalis tenka mokslininkams, atliekantiems galimybių studijas, plėtojantiems, o vėliau – ir eksploatuojantiems projektus.
Dar viena būsima nauda – darbo vietos. Vakarų Europos šalyse tokius parkus tiesiogiai eksploatuoja kelių dešimčių specialistų komandos, taip pat nemažai paslaugų perkama ir iš vietinių įmonių.
Lietuvai labai aktuali nauda būtų ir mažėjanti priklausomybė nuo iškastinio kuro bei monopolinių kuro tiekėjų, gana nestabilių ir labai daug įtakos visam šalies ūkiui turinčių naftos, dujų kainų.
Dar galima pasitelkti ir ekologijos argumentus. Žinoma, skeptikai kalba apie vėjo jėgainių keliamą pavojų paukščiams, tačiau užsienio šalių patirtis rodo, kad viena pagrindinių sąlygų numatant tokių jėgainių statybos vietas – paukščių migracijos keliai, kuriuose vadinamieji vėjo malūnai paprasčiausiai nestovi. Dar yra ir aplinkos taršos sumažėjimo efektas. Pavyzdžiui, norint pagaminti analogišką elektros kiekį, kokį galėtume gauti Lietuvoje iš vėjo, Elektrėnuose iš elektrinių kaminų kasmet į orą būtų išmetama apie 1,7 mln. tonų anglies dvideginio.
Ydingas delsimas
Atrodytų, visos sąlygos ir europiečių patirtis byloja, kad ir Lietuvai nebeverta delsti ir reikia pradėti tirti jai suteiktus plotus, siekiant nustatyti, ar galima jūroje įgyvendinti tokius projektus.
Tačiau Lietuva ne tik nepasiruošusi pradėti tokių darbų, bet ir neturi teisinio pagrindo, kuris leistų imtis pirminių tyrimų, investuoti į juos milijonus litų ir tikėtis garantijų, kad jų investicijos nebus iššvaistytos veltui. Neapibrėžtumas gana skeptiškai nuteikia galimus investuotojus – juk pirmieji visada rizikuoja labiausiai. Nėra tikrumo, kad, investavus milijonus į tyrimus, atsakingos institucijos sukurs šiuo metu trūkstamus teisės aktus, aiškiai nusakančius tokių projektų vykdymo procedūras.
O valstybei parodžius iniciatyvą, Lietuva naudos turėtų jau pirminiame tyrimų etape. Jeigu tyrimai parodytų, kad šiuo metu statyti vėjo jėgainių parkus jūroje neapsimoka, Lietuva vis tiek turėtų naudos, nes dabar tėra teoriniai mokslininkų skaičiavimų duomenys, o atlikta galimybių studija šaliai suteiktų labai konkrečių duomenų apie jūros suteikiamą potencialą. Be to, tai ir investicijos, kurios atitektų tyrimus atliksiantiems mokslininkams ir įvairių sričių specialistams.
Panagrinėjus ES šalių pavyzdžius, matyti, kad ne investuotojai ieško galimybių, o valstybės siekia pritraukti investuotojus ir suteikia tokias sąlygas, kurios duotų naudos ir pačiai valstybei, ir investuotojui.
Štai Vokietijoje potencialus investuotojas, atlikęs brangius tyrimus, poveikio aplinkai procedūras bei rizikos vertinimus ir visus duomenis pateikęs bei juos suderinęs su atsakinga institucija, gauna leidimą vykdyti projektą. Esama tvarka, aiškūs reikalavimai ir procedūros suteikia investicijų garantijų. Beje, investuotojai neįgyja jokių teisių į pasirinktus jūros plotus – jiems tik suteikiamas leidimas statyti įrenginius.
