Atstovaujamoji demokratija Lietuvoje tikrai mylima, jei net jos iškamšai – Europos Parlamentui – kas penktas veiksnus pilietis per lietų ir krizę eina aukoti savo į dangų neisiančio balso. Kas sakė, kad toks aktyvumas – menkas? Jei kas penktas šalies gyventojas mokėtų už bilietą į zoologijos sodą, kuriame eksponuojamos tik nužudytų gyvūnų iškamšos, ar bėdotume, esą piliečiai nemėgsta žvėrelių ir vangiai lankosi zoologijos sode? O tame sode dar iškabų prikabinta: „Maitinti gyvūnus draudžiama“.

Pasityčiojimas iš atstovaujamosios demokratijos Europos Sąjungoje, ko gero, būtų mažesnis, jei niekas bent jau neapsimetinėtų, kad jos ten esama. Tačiau apsimetinėjimas demokratija yra vienas svarbiausių politiškai korektiškų žaidimų Briuselio karalystėje. Kuriami atitinkami įvaizdžiai, paišomos dekoracijos, štampuojami bei visur kabinami reglamentai, taisyklės, kaip elgtis, rinktis ir jaustis turintiems balsą.

Paradoksas: ES vienija liberaliąją demokratiją pasirinkusias valstybes, tačiau susivienijusi, iš Briuselio valdoma centralizuota Europa pamina ir liberalizmo, ir demokratijos principus. Parlamentarizmo galia ES, palyginti su vykdomosios valdžios galia, yra ne ką didesnė nei XVIII a. Prancūzijos monarchijoje.

Vladimiras Laučius
Leonido Donskio ir Dainiaus Pūro iškėlimas į pirmas vietas LS sąraše nutraukė blogas tradicijas ir parodė, kad net intelektas gali turėti politinio patrauklumo. Net ir šių dienų atbukintoje, neskaitančioje, provincialėjančioje, kultūrą išmainiusioje į pramogas bei rutininį darbo(alko)holizmą Lietuvoje.
Paulas Rahe neseniai pasirodžiusioje knygoje „Švelni despotija: demokratijos slinktis“ teigia, jog Europa šiandien beveik įkūnija vadinamosios „visuotinės monarchijos“ idėją. Tai, kas britams kelis amžius buvo didžiausias košmaras, kai jie žvelgdavo į galingas absoliutistines Prancūziją ir Ispaniją, pildosi mūsų dienų ES. XVIII a. pabaigoje visuotinės monarchijos priešininkai Prancūzijoje tokį valdymo modelį vadino „administratorių despotizmu“. Būtent jam, pasak P. Rahe, yra artimas „galingųjų mandarinų“ nūdien valdomas Briuselis. Tai administracinis elitas, niekados nebūsiantis realiai atsakingas atstovaujamajai valdžiai ir juolab ją rinkusiems žmonėms.

Šiomis aplinkybėmis lieka tik stebėtis, kad net dvidešimt procentų Lietuvos gyventojų sekmadienį vis dėlto atliko savo pilietinę pareigą – ėjo balsuoti. Rinko mažai ką galinčios, nieko nelemiančios, mažai kam įdomios ir niekam realiai neatstovaujančios „atstovaujamosios“ institucijos tautinę – lietuvišką – inkrustaciją.

Rimvydas Valatka šį balsavimą apskritai pavadino loterija – kuriems dvylikai kandidatų atiteks dvylika storų, penkerius metus neišseksiančių, kaip stebuklingas Gralis, pinigų kapšų. Galima nesutikti, kad šitoks buvo rinkėjų motyvas ir suvokimas, tačiau dėl daugelio kandidatų motyvų ginčytis būtų kur kas sunkiau.

Peršasi išvada, prieštaraujanti vyraujančioms kalboms: rinkėjai sekmadienį buvo stebėtinai aktyvūs ir susipratę. Atėję balsuoti parodė, kad net beviltiškų ir beprasmiškų rinkimų akivaizdoje jie remia pasirinktas partijas ir politikus. Savo ruožtu tie, kurie sekmadienį nebalsavo, tačiau atėjo balsuoti per Seimo ir prezidento rinkimus, pademonstravo teisingą požiūrį į demokratiją ir politiką: balsuojama yra už tikrą valdžią, o ne už brangiai kainuojantį jos imitavimą.

Į rinkimų rezultatus Lietuvoje galima žvelgti ir kitu – partijų jėgų išsibandymo, valdžios ir opozicijos galių pasitikrinimo kampu. Šiuo atžvilgiu į akis krinta keli dalykai. Pirmiausia – vadinamųjų tradicinių partijų pasiekimai: rinkimuose sumažėjus populistinių paskatų, konservatoriai ir socialdemokratai vienareikšmiai pirmauja. Vadinasi, kai tauta neieško gelbėtojų, laimi tradicinė partinė politika. Nebūtinai gera.

Socdemų rezultatas ypač įspūdingas: nežiūrint Algirdo Brazausko pasitraukimo iš politinės veiklos ir Gedimino Kirkilo vykdytos politikos ydingumo, nežiūrint artimiausių konkurentų – Rolando Pakso ir jo partijos populiarumo, LSDP iškovojo tris mandatus ir gerokai pralenkė „Tvarką ir teisingumą“. Septynerių metų išbandymas valdžia socdemų nenukamavo. Lietuvai šiuo atžvilgiu pasisekė daug mažiau: nukamavo ne juos, o ją.

Vladimiras Laučius
Šiomis aplinkybėmis lieka tik stebėtis, kad net dvidešimt procentų Lietuvos gyventojų sekmadienį vis dėlto atliko savo pilietinę pareigą – ėjo balsuoti. Rinko mažai ką galinčios, nieko nelemiančios, mažai kam įdomios ir niekam realiai neatstovaujančios „atstovaujamosios“ institucijos tautinę – lietuvišką – inkrustaciją.
Kitas EP rinkimų paliudytas reiškinys yra tai, kad iš Lietuvos rinkėjams iš esmės nebereikalingos trys partijos: valstiečiai liaudininkai, tautos prikėlėjai ir tie liberalai, kuriems mano galįs toliau vadovauti Artūras Zuokas.

„Valstiečiai“ su savo pekeliūnais ir mogenienėmis pasirodė esą tikri būrai: arogantiškai šaipėsi iš žmonių, garbino tarybinę Lietuvą, niekino žodžio laisvę, kariavo viešus karus su žurnalistais ir politologais, nusikariavo iki politinio pamišimo ir atsidūrė Recycle Bin. EP rinkimai paliudijo, kad žmonės jų ir nepasigenda.

Ten pat, kur valstiečiai, murkso ir Arūnas Valinskas su savo prisikėlėjais. Vienas procentas balsų – tai net ne nesėkmė, o tikras vienetas per egzaminą. Jei apie A. Valinsko partijos fenomeną kas nors sukurtų absurdo komediją, tai vienintelis gražus epizodas joje būtų tas, kai, rodant titrus, išgirstume: „Tekstą skaitė Inga Valinskienė“. Visa kita – grynų gryniausias „Bruce‘as visagalis“ su Seimo Pirmininku Jim‘o Carrey vaidmenyje.

Savo ruožtu Liberalų ir centro sąjungai šie rinkimai yra priminimas, kad laikas keisti A. Zuoką pirmininko poste Algiu Čapliku ir jungtis su Liberalų sąjūdžiu. Artėjančiame LiCS suvažiavime, kuris vyks birželio pabaigoje, šiai partijai tokio kelio ir galima būtų linkėti.

Kaip tampa įprasta, malonų rinkimų netikėtumą iškrėtė Eligijaus Masiulio vadovaujami liberalai. Šiuo atveju netikėti buvo ne tiek jų laimėti septyni nuošimčiai balsų – panašaus skaičiaus galima buvo laukti – kiek LS sąrašo viršus.

Lietuvoje neįprasta, kad partijos, įveikdamos savo legionierių ambicijas, įsileistų į lyderių vietas ne tik naujus žmones, bet dargi politikams didžiausią konkurenciją išminties reikalaujančiuose dalykuose sudarančius, viešojoje erdvėje gerai girdimus intelektualus. Leonido Donskio ir Dainiaus Pūro iškėlimas į pirmas vietas LS sąraše nutraukė blogas tradicijas ir parodė, kad net intelektas gali turėti politinio patrauklumo. Net ir šių dienų atbukintoje, neskaitančioje, provincialėjančioje, kultūrą išmainiusioje į pramogas bei rutininį darbo(alko)holizmą Lietuvoje.

Galbūt ši aplinkybė nėra aktuali‚ tarkime, „Tvarkai ir teisingumui“, kurios idėjinis pirmtakas Gintaras Šurkus sakė, kad komandoje šalia R. Pakso nereikia protingų žmonių. Ne, tai ne: nieko nepadarysi. Matyt, todėl TT sąraše antru numeriu – Juozas Imbrasas.

Tačiau kaip šiuo atžvilgiu reiktų vertinti rinkimus laimėjusios, į išsilavinusį rinkėją tradiciškai besikreipiančios Tėvynės sąjungos politinius prioritetus? Kodėl pirmame jos kandidatų į EP penketuke nebuvo ekonomisto Raimondo Kuodžio, teisininko Dainiaus Žalimo, Europos reikalus puikiai išmanančio politologo Egidijaus Vareikio, istoriko Arvydo Anušausko? Kur šuo pakastas? Gal ir vėl kalta kokia nors „šunauja“?

Beieškant pakasto šuns, teko gauti iš vieno TS-LKD kandidato, įrašyto į pirmą sąrašo dešimtuką, įdomų agitacinį laišką. Štai tokio turinio:

„Mielosios Bičiules ir Mielieji Bičiuliai Lietuviai,
kandidatuoju Tėvynes sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų sąraše i EP <...> Tiems, kurie mažiau su manimi bendravo, galiu trumpai prisistatyti <...> Visą mano, kaip kovojančio už lietuvišką Lietuvą tautiečio esmę nusako trumpas mano parašytas eilėraštukas:

Aš esu Jūsų, Jūs esat Mano,
Ir Visi Mes esam Lietuva.
Dievo malonėj Mes šioj žemėj gyvenam
Ir Mūsų prakaitas mielas Mums čia.
Tačiau,
Jei nestovėsim petys i petį, žodis i žodį,
Jei Mūsų širdys neplaks karštai ir vienodai,
Tai Lietuvos laukuose piktžolės vešės,
O Savo prakaitą Mes liesim svetimiems...“

Ar galite tai įsivaizduoti? Stovi petys į petį prakaituoti žmonės, besimėgaujantys tuo, kad tas prakaitas yra jų, o jie visi yra EP nario („Jūs esat Mano“); prakaituodami šie nelaimėliai privalo stovėti „žodis į žodį“, jų širdys turi plakti „karštai ir vienodai“, idant brangiausias jų tapatumo ženklas – prakaitas – neatitektų „svetimiems“. Ir ši prakaituotų kojinių fantasmagorija, kaip pripažįsta poetiškasis konservatorių kandidatas į EP, nusako „visą jo esmę“. Nėra dar tekę iš politiko gauti baisesnio agitacinio laiško. O jums?