Dokumentas su direktoriaus parašu tampa pagrindinis, kai Kauno apskrities viršininko administracijos bei Kauno miesto savivaldybės valdininkai sprendžia teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinimo klausimą.
Jei bendrovė "Kauno vandenys", valdanti keturias vandenvietes vaizdingose vietose prie Nemuno, Neries ir Kauno marių, patvirtina sutinkanti „apkarpyti" savąją teritoriją, valdininkams nebelieka pagrindo abejoti Kauno savivaldybei priklausančios ir miesto interesams turinčios atstovauti įmonės sprendimu. LŽ žiniomis, iš UAB „Kauno vandenys" gavus sutikimus grąžinti žemę Kaune buvo sumažintos Kleboniškio ir Vičiūnų vandenviečių teritorijos.
Vičiūnų vandenvietė yra antra pagal dydį Kaune, turinti 17 gręžinių, aprūpinančių vandeniu Centro bei Aleksoto mikrorajonų gyventojus. Vaizdingumu nenusileidžia Kleboniškio vandenvietė, kurioje tėra 7 gręžiniai. Prie Neries įkurta ir apsaugine tvora aptverta zona seniai vilioja nekilnojamojo turto investuotojus. Šalia įsikūrusi Kleboniškio gyvenvietė, esanti miško pakraštyje, maždaug prieš dešimtmetį tapo gyvenamųjų namų rajonu, iš kurio automobiliu per 15 minučių galima patogiai pasiekti Kauno centrą.
LŽ žiniomis, yra nemažai besidominčiųjų galimybėmis "atsiriekti" dalį Eigulių bei Petrašiūnų vandenviečių. Petrašiūnų vandenvietė išsidėsčiusi ant įspūdingiausio miesto vandens telkinio - Kauno marių - kranto.
Kauno apskrities viršininko administracijos atstovė spaudai Jolanta Šarpnickienė LŽ patvirtino, kad keli savininkai iš tiesų atkūrė nuosavybės teises vandenviečių teritorijoje, todėl buvo perkeltos griežtai saugomų teritorijų tvoros. Tačiau atstovė spaudai atsisakė LŽ pateikti sugrąžintų žemių plotų matmenis ar savininkų pavardes.
Sužinojo netyčia
"Iki šiol Kauno miesto tarybos nariai išsamios informacijos apie tai nebuvo gavę. Pradėję gilintis supratome, kad norima išparceliuoti žemę kartu su strategine valstybės žaliava - vandens gręžiniais", - LŽ sakė Kauno miesto tarybos narys Kęstutis Mikėnas.
Anot jo, dabar sumažinus esamus vandenviečių plotus, ateityje, kai išaugs vandens vartojimas, gali iškilti rimta problema - iš savininkų žemės susigrąžinti nepavyks. "Galime pakliūti į spąstus, kai valstybei teks žemę išpirkti iš ją atgavusių savininkų ir sumokėti už tai didžiulę sumą", - prognozavo K.Mikėnas. Jo nuomone, teritorijų, kurios iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo saugomos ginkluotų kareivių, lengva ranka dalyti nevalia.
Masinančios vietos
Kaune, kaip minėta, yra keturios vandenvietės iš giluminių gręžinių vandeniu aprūpinančios visą Kauną. Bendras jų plotas siekia maždaug 100 hektarų.
"Vandenviečių teritorijos yra greta upių ar marių. Tai išties įspūdingos vietos, kurias perimti iš miesto atsirastų daug norinčiųjų", - įsitikinęs K.Mikėnas. Jo tvirtinimu, sugrąžinus šias žemes savininkams, kiltų daugybė problemų. Pirma - reikėtų uždaryti dalį gręžinių, kurių vieno įrengimas valstybei atsieina maždaug 150 tūkst. litų. Be to, tektų stebėti, kokių žingsnių imasi naujieji teritorijos valdytojai, nes statybos greta veikiančių gręžinių yra negalimos - jos pakenktų gruntinio vandens kokybei.
Tiek ploto nereikia
UAB „Kauno vandenys" direktorius V.Burokas LŽ sakė, kad šiuo metu tokių didelių plotų, kokius turi bendrovė, vandenvietėms nereikia. "Todėl dviejose vandenvietėse leidome keisti teritorijų ribas ir perduoti laisvas žemes jų buvusiems savininkams", - sakė V.Burokas. Jo teigimu, sklypai sugrąžinti vandenviečių pakraščiuose, kur vandens gręžinių nebuvo.
V.Burokas pasakojo, kad iki 1994 metų Kaune visu pajėgumu dirbo visos vandenvietės. Kadangi tuo metu nebuvo griežtos suvartojamo vandens apskaitos, vienas kaunietis per parą jo sunaudodavo daugiau nei 200 litrų. Dabar vienas žmogus per 24 valandas vidutiniškai savo reikmėms sunaudoja 81,5 litro vandens.
"Kai kuriuos gręžinius laikinai uždarėme, nes jų šiuo metu nereikia", - kalbėjo V.Burokas. Pasak UAB „Kauno vandenys" direktoriaus, vandenvietėms veikiant visu pajėgumu, per parą miestui galima patiekti apie 170 tūkst. kubinių metrų vandens. Dabar jo tereikia 70 tūkst. kubinių metrų.
V.Burokas LŽ aiškino, jog dėl to, kad dirba ne visi gręžiniai, vandenviečių išlaikymas nebrangsta. Mat valstybė jų valdytojus atleido nuo žemės nuomos mokesčio, o gamtos išteklių mokestis apskaičiuojamas tik pagal realiai suvartotą vandens kiekį.
Sulaukia spaudimo
Kauno miesto savivaldybės valdininkams tenka atlaikyti politikų ir žemės savininkų, siekiančių susigrąžinti teises į nekilnojamąjį turtą vaizdingose vietose, spaudimą. Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos skyriui prieš keletą savaičių nustatyta tvarka buvo pateikti dokumentai, kuriais siekta susigrąžinti žemės sklypą Vičiūnų vandenvietės teritorijoje. Juos atnešęs asmuo buvo gavęs svarbiausią pažymą - UAB „Kauno vandenys" patvirtinimą, kad prašomą sklypą buvusiam savininkui galima grąžinti.
"Kauno miesto savivaldybei priklausančios įmonės sprendimas atsisakyti vertingo sklypo mums sukėlė įtarimų", - sakė Kauno miesto savivaldybės Aplinkos apsaugos skyriaus vedėja Marija Stanikūnienė. Šio skyriaus sprendimą prieštarauti UAB „Kauno vandenys" leidimui palaiko ir miesto urbanistai.
"Buvę žemės savininkai imasi įvairiausių priemonių norėdami atkurti savo teises į nuosavybę. Sulaukiame ir jų, ir politikų komentarų bei spaudimo", - sakė Kauno miesto savivaldybės Urbanistikos skyriaus vedėjas Nerijus Valatkevičius. Anot jo, Kauno miesto taryba turėtų patvirtinti tvarką, numatančią žemės grąžinimo galimybes vandenviečių teritorijose.
