Režisieriaus, dokumentalisto ir aktoriaus misija šiame projekte nebuvo pagrindinė. Rimui teko atlikti paslaptingą vaidmenį, kaip jis sako, – būti „scenų išvedžiotoju“.
„Tai – nepastebima kinematografijos dalis. Pagrindinis režisierius absoliučiai įpareigotas dirbti su pagrindiniais veikėjais. Ir kitaip būti negali. Operatorius užsiima kompozicine dalimi. Kiekvienas kūrybinės komandos narys turi apibrėžtas ribas. Na, o mano užduotis buvo tokia: kurti mikroskopines istorijas taip, kad pagrindinių vaidmenų atlikėjai masinių scenų gatvėse metu būtų apsupti samdytų profesionalių statistų. Juk neatsitiktinai kadre atsiranda močiutė, pakelianti nuo gatvės grindinio nuorūką ir ją įmetanti į šiukšliadėžę.
Arba močiutė su už pavadėlio vedamu šuneliu. Čia viskas turi būti iš anksto numatyta. O kad į kadrą nepatektų žmogus „iš gatvės“, yra samdomi apsauginiai. Pašalinių žmonių atsiprašinėja paskui lakstantys administracijos darbuotojai ir taip toliau“, – kino gimimo virtuvės paslaptis atskleidžia režisierius.
Nesuprantamu būdu
„Man pačiam nesuprantamu būdu atsidūriau Vakarų Sacharoje, prie Atlanto vandenyno. Mane į šį reikalą integravo bičiulis rusas, su kuriuo kadaise lankėme kursus, ne kartą kartu filmavomės. Žodžiu, su juo esame vieno ir kito privačios istorijos dalimi. Aš bet kuriuo paros metu galiu pasibelsti į jo buto duris ir tikėtis – arba jos atsivers, arba ne. Svarbiausia – pasibelsti. Kad tai įvyktų, reikia tas duris surasti ir tikėtis, kad kas nors jas atidarys. Apskritai viskas pasaulyje susieta nesuvokiamu tinklu“, – samprotauja šiuo metu „Mene“ dar vieną spektaklį pagal paties sukurtą scenarijų statantis režisierius.
Jo tikinimu, kinas – didelis beprotnamis su labai rimtais veidais, įsivaizduojančiais, jog jie valdo pasaulį. „Jei paklaustumėte manęs, apie ką šis filmas, labai nustebtumėte. Aš nežinau. Žinau, kad jo siužetas prasideda tariamame Rusijos mieste, o filmo tęsinys persikelia į Afriką. Be scenų išvedžiotojo pareigų, man, atliekančiam trečiąjį nuo galo vaidmenį, buvo įteikti keli lapeliai su skirtingais tekstais, ir juos teko prieš kamerą pasakyti“, – paslaptingai pasakojo ponas Rimas.
Neteko svorio
R.Morkūno misija Afrikoje turėjo baigtis po savaitės, jei ne viena aplinkybė. Kadangi filmo kūrėjams buvo per didelė prabanga lėktuvu į Europą pargabenti vos vieną žmogų, lietuvis turėjo galimybę prie Atlanto vandenyno pasilepinti Afrikos saule: gulėjo ant smėlio, džiaugėsi gyvenimu ir dažnai prisimindavo vieno lietuvio poeto žodžius: „Viskas baigiasi jūra“.
„Tačiau netikėtai pasiūlė dalyvauti viename kamufliažiniame bėgime per specialius dalinius su septynis kilogramus sveriančiu automatu. Po šio bėgiojimo netekau septynių kilogramų“, – šypsosi menininkas.
Mintys apie Afriką
Kokia Afrika? Atsakyti į klausimą režisierius pradėjo iš toli: „Tikrai nepamenu, kas režisavo tą filmą, koks jo siužetas, tačiau jame vaidinęs aktorius Algimantas Masiulis – gal biologas, gal geologas, vaikščiodamas miškų takeliais, priėjo ugniagesių apžvalgos bokštą. Užlipęs į viršų ilgai žvalgėsi į tolius ir staiga, tarsi pamatęs stebuklą, pasakė: „Afrika!“. Ką gali reikšti šie žodžiai? Tik vieną – didžiulį pasigėrėjimą.“
Tiesa, tikrosios Afrikos lietuviui pamatyti neteko – visa kūrybinė grupė buvo apsistojusi kurortinėje, turistų nutupėtoje vietovėje. Tačiau R.Morkūnas pirmą kartą pamatė vieną iš gamtos pasaulio stebuklų – miniatiūrinį paukštį kolibrį, o apie Afrikos istoriją, kurią perpina per kino prizmę, turi savo nuomonę: „Nepretenduoju būti nacionalinių tradicijų žinovu, tačiau, kai dirbi svarbų darbą, supranti esąs hedonistas. Kinas – tarsi visas pasaulis, apraizgytas baltųjų žmonių taisyklėmis. Mes, baltieji, esame tarsi nepatenkinti, kad jie, juodaodžiai, negyvena taip, kaip mes norime. Kas pasakė, kad mes teisūs? Už viso to slepiasi humanitarinės pagalbos, tačiau jos atlieka ekspansijos tikslus. Žodžiu, sujaukėme vietos žmonių gyvenimus – jie iš mūsų neišmoko gyventi, tačiau atprato gyventi kaip tada, iki kolonizacijos.“