Lapai gražūs, nuo tiesių, linijiškų iki lancetiškų, nuo vidutiniškai žalių iki melsvai žalių. Žiedynai šluoteliniai. Kai kurios rūšys – aromatiniai, prieskoniniai, vaistiniai augalai.
Tikroji citrinžolė (C. citratus) – viena populiariausių rūšių. Angliškai vadinama lemon grass, vokiškai Zitronengras, estiškai harilik sidrunhein, ispaniškai zacate de limon, hindi sera, verveine, kiniškai ching tong ir kt. Tėvynė – Pietų Indija ir Šri Lanka.
Dabar auginama visame pasaulyje, atogrąžų srityse. Daugiametė. Auga tankiais kupstais, kvepia citrina. Šaknys stiprios. Lapai melsvai žali, siauri, iki 90 cm ilgio, smailiaviršūniai. Lietuvoje paprastai nežydi. Ten, kur klimatas palankus, augalas išauga iki 1,5 m aukščio, o vasaros pabaigoje–rudens pradžioje pasirodo žiedai – 5 cm ilgio šluotelės.
Auginimas ir dauginimas
*Komerciniais tikslais augalas auginamas Pietvakarių Azijoje, Indijoje, Afrikoje, Brazilijoje, Gvatemaloje, Amerikoje. Motininis keras paprastai gyvena 3–4 metus. Stiebai pjaunami tris kartus per metus.
*Lietuvoje citrinžolė auginama šildomuose šiltnamiuose, oranžerijose ar kambariuose. Žemiausia patalpos temperatūra – +10° C.
*Šis augalas dauginamas sėklomis, kurių galima nusipirkti specializuotose parduotuvėse. Jos sėjamos anksti pavasarį (geriausia oro temperatūra – 13–18° C). Pavasario pabaigoje galima dauginti kero dalimis. Jei Jums pavyko parduotuvėje nusipirkti šviežią citrinžolę, atidžiai apžiūrėkite, ar ant stiebelių nėra šaknelių. Jei ne, nulaužtą šakelę pamerkite į vandenį ir laukite – gal išaugs šaknelės. Pasodinkite į vazonėlį su kompostu ir pastatykite šiltoje, saulėtoje vietoje.
*Augančią citrinžolę liekite gausiai, žiemą – mažai. Ankstyvą pavasarį persodinkite.
Kvapas kaip citrinos
Ne be reikalo šis augalas vadinamas citrinos žole. Jo, kaip ir citrusinių vaisių, eterinių aliejų sudėtyje yra aldehido citralio. Stiebai paprastai neturi kokio nors išskirtinio kvapo. Tik tuomet, kai juos perpjauni ar padaužai mediniu kočėliuku, pasklinda švelnus, gaivus citrinos aromatas.
Naudojamas medicinoje, kosmetikos pramonėje
*Vaistinės, kosmetinės, aromaterapinės citrinžolės savybės buvo žinomos jau senovės egiptiečiams, graikams ir romėnams. Labiausiai vertinami aldehidas citralis ir alkoholis citronelolis. Abu turi raminamųjų savybių. Augalas taip pat turtingas vitamino A, turi antiseptinių savybių.
*Liaudies medicinos žinovai citrinžolės arbatą pataria gerti tada, kai sutrikęs virškinimas, kai norima atsikratyti įtampos. Ji atpalaiduoja skrandžio ir žarnų raumenis, mažina spazmų keliamą skausmą, padeda pasišalinti susikaupusioms dujoms.
Karibų regiono šalyse citrinžolės arbata geriama, kai norima numušti karštį, ypač tinka persišaldžius. Jai imama tiek šviežia, tiek džiovinta žaliava. Sergant artritu, skausmą sumažins karšti žolės kompresai arba atskiestas kvapusis aliejus, kuris įtrinamas į kūną. Indijoje iš lapų gaminama pasta, kuria tepama trichofilijos (odos liga) grybelių pažeisti ploteliai.
*Citrinžolę vartokite tik būdami 100 proc. tikri, jog tai ji, o ne kitas augalas. Jei rimtai sergate, pirmiausia pasikonsultuokite su gydytoju. Negerkite to paties tipo užpilo daugiau kaip 10 dienų, padarykite 5 dienų pertrauką. Per dieną, jei niekuo nesergate, pakaks 1 puodelio citrinžolės arbatos. Po keletą puodelių per dieną galite išgerti, jei sergate gripu ar esate peršalę, bet tai darykite ne ilgiau kaip 4 dienas.
*Vaistiniai augalai kartais sukelia šalutinį poveikį. Tai pastebėję skubiai kreipkitės į gydytoją.
*Tikroji citrinžolė gerai valo riebią odą.
Puikus prieskonis, aromatinis augalas virtuvėje ir kaip jį vartoti
*Citrinžolė mėgiama Rytų Azijos kraštų virėjų. Šviežios žolės į patiekalus dedama Pietryčių Azijos šalyse ir Šri Lankoje, Tailande – į įvairias kario pastas. Kaip prieskoninis augalas, ji populiari Tailande, Vietname, Kambodžoje ir Indonezijos salose.
*Tikrąja citrinžole paskaninami ir aromatizuojami troškiniai, vištienos, kiaulienos, jautienos valgiai, sriubos, žuvis ir vėžiagyviai, marinatai, salotos. Jos tinka dėti į konservus. Puikiai dera su kokoso pienu, ypač gaminant vištienos, žuvies ar kitų jūros gėrybių valgius.
*Pietų Amerikoje geriama citrinžolės lapų arbata, kuri gaivina, tonizuoja.
*Šviežio augalo, pašalinus šaknis, išorinius lapus, vartojama apatinė balta stiebo dalis (apie 10 cm). Paruoštą stiebo dalį į patiekalą galima dėti supjaustytą smulkiais griežinėliais arba nepjaustytą. Antruoju atveju ją reikia truputį padaužyti mediniu kočėliuku, kad sustiprėtų aromatas, o prieš patiekiant valgį į stalą – išimti.
*Vartojama ir smulkiai džiovinta, malta citrinžolė, jos drožlės. Pastarąsias patariama nors pusvalandį pamirkyti vandenyje ir tik tada dėti į maistą.
*Suvynioti į popierių švieži citrinžolės stiebai laikomi šaldytuve, daržovių skyrelyje, 2–3 savaites. Galima ir užšaldyti, tik išėmus reikia suvartoti tuoj pat.
*Malonus citrinžolės aromatas “neužmuša” kitų kvapų. Todėl šį prieskonį galite pakeisti vaistine melisa (Melissa officinalis).
Patarimai
*Iš stiebo, padaužę vieno galą kočėliuku ar grūstuve, galite pasidaryti savotišką teptuką. Juo mėsą, paukštieną bus patogu patepti riebalais, actu, kokoso pienu ir pan.
*Citrinžolės lapą įmeskite į sultinį (ypač vištienos ir kalakutienos). Jis bus ne tik skanesnis, bet ir skaidresnis.
Kitos citrinžolės rūšys
Į tikrąją citrinžolę ne tik išvaizda, bet ir savybėmis panaši daugiametė C. flexuosus. Ji anglų vadinama Rytų Indijos citrinžole (East Indian lemon grass), tačiau auga ne tik Indijoje, bet ir Birmoje, Tailande, Šri Lankoje. Auginama ir Azijoje, atogrąžose.
Ši rūšis buvo pagrindinė iš naudojamų parfumerijos pramonėje. Kitos – C. martinii, anglų vadinama imbiero žole, C. winterianus, kvapioji citrinžolė (C. nardus). C. martinii ir kvapiosios citrinžolės aliejų dedama į muilus ir detergentus.
