Turbūt prisiėmusi "aukos" vaidmenį, iš manęs tyčiojosi tiek mokykloje, tiek darbe. Dirbame kartu, jinai ne tik kad manęs neužstoja, bet ir pati juokiasi kartu su visais. Jos pasiteisinimas: „Nenoriu su niekuo pyktis". Mama juk turėtų padėt savo vaikui, o ne dar labiau žlugdyt?
Net žinau atsakymą, kad turėčiau pati apsigint. Deja, nėra taip
paprasta, aš viena, jų daug. Gal ir tai pasiteisinimas? Ką reiktų
daryt, kirstis atgal? Bet tai beprasmiška, visų neperšauksiu, be to
bijau, kad su manim susidoros. Nes jau ir dabar pasakė, kad taip bus.
Nebenoriu nieko ir tuo pačiu noriu kuo nors pasitikėt, turėt saugią
užuovėją, kur visada galėčiau grįžt. Teisybę pasakius, nebetikiu, kad
įmanoma sutikt tokį žmogų, nebetikiu, kad išvis yra pasaulyje gerų
žmonių. Būna dienų, kai nekenčiu viso pasaulio. Nebenoriu gyvent...
negaliu sakyt - nebenoriu, tiesiog manau, kad mirt geriausia išeitis.
Nebesvajoju apie ateitį, beprasmiška...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas KAI NEAPKĘSTI TAMPA PER SUNKU
Supratau jūsų laišką kaip ženklą, jog jums darosi per sunku neapkęsti savęs ir neapkęsti savo motinos. Ir toks aštrus ir skausmingas šių jausmų išgyvenimas reiškia, kad kažkokia jūsų sielos dalis nori būti pastebėta ir pripažinta. Pavadinkime ją „nemylimas Vidinis Vaikas“.
Kas tai - žodis ar tiesa? Tai - jūsų realus pažeminimo ir skriaudos jausmas. Jis nėra jums naujas, nes jausdavote jį nuo vaikystės. Visiškai nesvarbu, ar iš vaikystės tik jums pačiai liko nemeilės prieskonis, ar ir kiti jūsų šeimą pažinoję žmonės patvirtintų, kad jūsų mama buvo per šalta ir mylėjo tik brolį. Jums yra taip ir tai jūsų vidinė tiesa.
Tačiau dėl aukos vaidmens tikrai svarbu paklausti savęs: ar aš priimu šį vaidmenį, ar esu į jį stumiama?
Beveik garantuoju, kad jums dažniausiai atrodo, jog esate stumiama. Ir mama, kuri stokojo jums dėmesio per Kalėdas, ir žmonės, kurie tyčiojosi iš jūsų mokykloje, ir darbe – visi jie yra aktyvūs Persekiotojai, o jūs jaučiatės pasyvi jų Auka. Nekenčianti pasaulio už tai, kad iš jo vis neateina Gelbėtojas. Kuris, be abejo, galėtų ateiti jūsų motinos vaidmenyje.
Taigi šiame trikampyje: „Persekiotojas- auka- gelbėtojas“ vis trūksta vieno svarbaus asmens. Gelbėtojas neateina. Tačiau net jeigu jis ir ateitų, jums reikėtų kažką daryti su savo pykčiu. Ne slopinti jį, neversti siekiu sunaikinti save. Tai būtų tik vaikiškas kerštas. Taip, savižudybė būtų kerštas, tarkime mamai: „Pažiūrėk, ką tu man padarei!“ Tai - irgi agresija, tik labai baili ir skausmo kiekio pasaulyje nemažinanti. O pasirūpinti savimi deramai – kitas reikalas. Meilės pasaulyje pasidarytų daugiau.
Geras žingsnis - likti gyvai ir įsitikinti, kad pasirūpinti savimi su meile yra svarbiau, nei atkeršyti. Ir šiuo klausimu aš noriu jus perspėti nedaryti dar vienų kai kurių kino filmuose propaguojamų veiksmų. Tradicinis filmas, tarkime, Tarantino „Nužudyti Bilą“, kartoja seną siužetinį štampą. Pagal jį nuskriausta herojė imasi keršto. Pagaliau ateina keršto akimirka, ji nužudo skriaudėją ir triumfuoja. Gyvenime yra kitaip.
Kerštas – suprantamas jausmas, ir jums ne kartą norisi atkeršyti skriaudikams. Tačiau daugybė realių gyvenimo įvykių, beje, patvirtintų ir psichologų, rodo, kad keršyti neapsimoka. Pasižiūrėkite nuorodą: “ http://www.world-science.net/othernews/090330_vindictiveness“. Kerštas nesukelia laukto palengvėjimo ir džiaugsmo. Jį sukelia kitkas - sugebėjimas „atsirišti“ nuo praeities, dėmesys ir meilė sau. Kas tuomet jumis rūpinasi?
Šis asmuo esate jūs, nes savo progos pasireikšti laukia jūsų stiprybė, meilė ir jūsų savigarba. Joms pažadinti jūs turite pašvęsti kažkiek laiko.
Pradėkime nuo to, kad ne visa jūs esate Auka. Ir ne visa jūs nekenčiate pasaulio. Tai yra tik jūsų dalis, gyvenanti jūsų viduje. Ir ši dalis kartais pasislepia, o kartais išlenda į paviršių. Tuomet jaučiate nuskaudą, neviltį, baimę, pyktį. Žinau, kad būna ir stiprybės momentų, tik jie pasirodo ne taip dažnai, kaip jums norisi.
Tačiau pripažinkite, kad tomis retomis akimirkomis, kai jūs juokiatės, kai svajojate ar kai padedate kitiems žmonėms, šios dalies išvis nesijaučia. Todėl ji – ši nuskriaustoji Auka - nėra jūs. Pastebėkite ją taip, kaip gydytojas stebi ligos simptomą - dėmesingai, bet nesitapatindamas su ja.
Štai nuoskauda - kurioje kūno vietoje ji kyla? Laikydamasi atstumo jos atžvilgiu žvelkite ir pasakykite: „Štai aš – stebėtoja - o štai ten - pilve ar krūtinėje - kur jaučiate nuoskaudą - mano įskaudintas Vidinis Vaikas“. Vaikas, kuris įprato jausti nuoskaudą aplinkiniams, vis dar gyvas jumyse ir jūs galite paglostyti šitą savo kūno dalį, pašnibždėti jai ką nors švelnaus ir raminančio. Lyg būtumėte jo mama.
Štai jums gimė vaikas. Jis išsigąsta, pasiilgsta meilės. Kaip jūs jį pradedate raminti? Žodžiais, dainele, paglostymu, pasaka? Padarykite tai tuoj pat.
Taip, jūs tiesiog neleidžiate sau būti apimtai nemylimo vaiko būsenai. Jos neslopinate, leidžiate jai būti, kelti jums diskomfortą, tačiau ir glostote, raminate.
Ir ką, jeigu ji aprimsta? Tai įvyksta, kai jūs atskyrusi Vidinį vaiką nuo savęs jį pakankamai nuraminate. Štai tada jūs įsitikinate, kad jūsų mažytis darbas šiuo metu baigtas.
Toliau reikalingas kitas žingsnis. Jums reikia apsaugoti savo Vidinį Vaiką nuo nemeilės. Tik noriu jus perspėti, jog didesnis nemeilės pavojus eina ne nuo aplinkinių, o nuo jūsų pačios. Jūs tiesiog taip stipriai nekenčiate, kad dalį tos neapykantos nukreipiate prieš save pačią. Ir ta jūsų nekenčianti dalis yra jūsų vidinė Blogoji mama. Nemaišykite jos su tikrąja motina ir nepriekaištaukite tikrajai savo mamai. Tai - irgi reali savijauta, kurioje jūsų imate save graužti, menkinti, kaltinti. Dabar jūs elgiatės kitaip.
Jūs atskiriate save nuo Vidinės Blogos Mamos. Ir neleidžiate sau patikėti, kad kažkieno kažkada pasakyti žodžiai: „Išsigimėlė, pabaisa ir niekam nereikalingas, tuščiai užimantis vietą daiktas“- tai apie jus. Tai - apie tą vidinę Blogąją Mamą. Ji - ne jūs.
Joks vaikas nėra išsigimėlis ar pabaisa vien dėl to, kad gimsta su įgimta savybe mylėti ir savybe mokytis. Ir jūs gimėte tokia. Tik jums teko „implantuoti“ į sielą Blogąją Mamą, kuri nepažįsta meilės, kuri neturi kur padėti savo pačios pykčio ir menkumo jausmo. Dabar jums reikia atsikratyti visokių iš jos atėjusių žeminančių epitetų, neleisti jų į savo vidų, o atiduoti juos jai.
Tai nereiškia „atsikirsti“, susipykti su realia mama. Vaikystėje - taip. Tada atsikirsti irgi neblogai: „Tu pati išsigimėlė!- pasiimk šiuos žodžius sau!“- pasakykite tai DABAR įsivaizduojamai skriaudikei, tegu tai būna kad ir jūsų mamos nuotrauka ar įsivaizduojama mama, o gal blogos nuotaikos buvusi močiutė, įtūžęs tėvas - kas buvo toks žiaurus? Jūsų rūpestis - ne jie, nes jūs turite savo Vidinį Vaiką - galbūt pilve, galbūt krūtinėje. Dabar jis įgyja drąsos - ar jaučiate? Paglostykite jį, ir vėl imkitės darbo.
Kas jums uždraudė ginti save?
Greičiausiai iš jūsų tėvų, tarkime, motinos, jums atėjo žinia apie tai, kad pyktis, duoti grąžos, agresyviai gintis yra negerai. Prisiminkite: šis nurodymas priklauso ne jums, o, tarkime, jūsų mamai. Savigynos negali uždrausti, ji įdėta į kiekvieną gyvą būtybę. Jūsų baiminga mintis „Bijau, kad su manim susidoros“- kyla ne iš jūsų, o kieno nors iš tėvų. Atiduokite jam šią mintį: „Šis bailumas priklauso ne man, o tau, motina! (tėve)“.
Ir vėl grįžkite prie savo Vidinio vaiko.
Štai jūs aprimote. Dabar jūs padarėte nedidelį, bet labai svarbų žingsnį. Iš pasyvumo perėjote į aktyvumą. Iš destruktyvios neapykantos perėjote į konstruktyvią gynybą. Iš vaiko perėjote į suaugusiojo asmens būseną. Iš menkumo perėjote į savigarbos būseną. Iš mirties perėjote į gyvybę.
Dabar eikite miegoti ir pabuskite nauju žmogumi.
Iki.
Olegas Lapinas
