• Lenktyniaudami sąmojingais komentarais, kad ir interneto forumuose;
• Ryte prie veidrodžio gražindami savo veidus;
• Rinkdamiesi parduotuvėje rūbus ir avalynę;
• Pirkdami mašiną;
• Dailindami namus ir butą;
• Kruopščiai apgalvodami viešų pranešimų detales;
• Stengdamiesi padaryti įspūdį kitiems, kalbėdami protingai;
• Atvirkščiai, juokindami kitus sąmoju ir anekdotais...
Sąrašas būtų per daug ilgas, jei į jį įtrauktumėme santykius su tėvais ir vaikais, „gerus darbus“ žmonijai ir netgi mokslinius atradimus.
Giliau pasikapsčius tarp kitų motyvų, visuomet rasime šį slaptą motyvą: tapti pranašesniu už kitus ir tuo patraukti aplinkinių dėmesį. Sužavėti. Šis slaptas motyvas yra toks gajus, kad mes tarnaujame jam beveik visą savo gyvenimą. Ar verta tai daryti?
Šis atkaklus noras sužavėti aplinkinius iš tiesų vyksta dėl vieno mūsų įsitikinimo:
Kai mumis žavisi, tai atseit, mus ir myli.
Atsitinka tai todėl, kad būdami maži vaikai mes pastebime, jog aplinkiniai, o ypač tie žmonės, kurie yra mums artimi, žavisi mumis. „Oi, koks gražus vaikelis!- Utiu-tiu-tiu ! „- šaukia jie, ir mes naiviai jiems šypsomės. Vėliau tėvai raukiasi, kai mes rodome savo silpnybes: kaprizus, maištą ir protestą, proto ar drąsos trūkumus. Ir nušvinta, kai mes būname gražūs ir tvarkingi, uolūs ir narsūs.
Kai kuriais mūsų gebėjimais tėvai aiškiai žavisi. Jie didžiuojasi mumis. Ir štai palaikyti šį didžiavimąsi tampa mūsų tikslu. Mums net į galvą neateina, kad artumas anaiptol nebūtinai reiškia žavėjimąsi. Ir meilė anaiptol nėra tas pats kaip artumas.
Patikrinkite save: paklauskite savęs, kuo jūs žavitės? Štai jums į galvą ateis kokia nors kino ar muzikos žvaigždė, daug pasiekęs sportininkas ar istorinė asmenybė. Galbūt tai netgi gyvas žmogus, kurį jūs matote, lankydami gimines. Tačiau kažin, ar šie žmonės jums artimi. Kažin, ar jūs juos mylite. Žavesys - aiškiai kitoks jausmas, nei meilė.
O dabar prisiminkite tuos, kurie jums artimi ir kuriuos jūs mylite. Štai jūsų mėgstamas šuniukas - ne itin gražus, gal net šlubuoja. Štai mylimas žmogus – ne tobulas, su savo silpnybėmis. Geriausias draugas - ne kažin koks gražuolis ir ne proto bokštas. Bet mes juos mylime, nors ir nesižavime.
Gali būti, kad mes netgi mylime žmones už jų silpnybes.
O dabar pasakykite: kiek procentų laiko jūs skiriate, puoselėdami savo silpnybes? Arti nulio?
O kiek procentų laiko skiriate savo žavesiui sustiprinti?
Pastebite: savo silpnybėms puoselėti, t.y. tam, dėl ko mus myli, mes skiriame minimalų laiką. O devyniasdešimt procentų laiko mes skiriame vystymui savybių, kurios skirtos aplinkiniams žavėti!
Ir kas iš to gaunasi?
Vienu atveju mums nepavyksta išvystyti šių nuostabių žavesį keliančių savybių. Mes netampame nuostabiai gražūs, labai protingi, mūsų mašina, namai ir vaikai neatitinka aukštų mūsų pačių iškeltų reikalavimų. Mes graužiamės ir kompleksuojame.
Kitu atveju mums pavyksta. Mes numetame viršsvorį, įdegame, ištreniruojame raumenis, pasistatome namus, akiname kitus savo automobilio blizgesiu ir vaikai mūsų mokosi prestižinėse mokyklose. Mes padarome viską, kad jaustumėmės pranašesni už kitus. Ir ką?
Paklauskime tų aplinkinių, dėl kurių mes stengėmės:
„Štai dabar aš esu pranašesnis už visus. Ar dabar jūs mus jau mylite?“
Jie gūžteli pečiais.
Vieni mums pavydi, kiti mumis žavisi. Ar mes gauname meilės? Ar jie artimi mums?
Anaiptol. Žavesys ir pavydas nereiškia meilės.
O kaip mums pasiekti meilę? Juk mums visiems taip jos reikia, reikia dėl saugumo, dėl gyvenimo prasmės, dėl galimybės kažkam save atiduoti ir realizuoti savo gebėjimą mylėti. Mums reikia jaustis reikalingais ir kažkuo rūpintis.
Tam tikslui reikia tik vieno: būti savimi ir nebijoti savo silpnybių.
Išvada, kurią mes galime padaryti:
Puoselėkime savo natūralumą, su visomis savo silpnybėmis!
Taigi, gerbiamas skaitytojau: nuo kurios savo silpnybės tu pradėsi šiandien?
