Sodų kūrimo menas susiformavo Heian laikotarpiu, 794–1184 m. e. m. Tai buvo tarsi komercinė paslaptis. Žinių apie sodų kūrimą randama rankraštyje, vadinamame Sakuteki (pažodžiui – užrašai apie sodų kūrimą).
Mokytojai šio meno paslaptis mokiniams perduodavo slapta, stengdamiesi saugoti nuo galinčių jas pažinti ir tokiu būdu atimti iš Gildijos narių pragyvenimo šaltinį. Jie manė, kad kur kas geriau mokytis dirbant, nei remiantis rašytiniais tekstais.
Daugelio taisyklių, išvardintų Sakuteki, laikomasi ir dabar, po devynių šimtmečių. Pavyzdžiui, kuriant asimetriškus augalų ir akmenų derinius neužmirštamos simbolinės nelyginių skaičių 3, 5 ir 7 reikšmės.
Heian laikotarpiu atrasti kraštovaizdžio, sodų su ežerais, salomis ir dirbtinėmis kalvomis kūrimo būdai tapo pagrindu, kuriuo naudojosi visos vėlesnės sodų kūrimo mokyklos.
XIII–XV amžiais sodų kūrimo principai buvo toliau tobulinami. Dzenbudizmo nariai iš smėlio ir akmens kūrė sodus, skirtus medituoti. Šiuo laikotarpiu japonai pamėgo rafinuotą paprastumą, ypač atsispindintį Cha No Yo (arbatos kelias) ceremonijoje. Žinomiausias meistras buvo Sen-No Rikyo. Be arbatos ceremonijos, jis sukūrė arbatos sodo stilių, paremtą subtilių spalvų harmonija, su samanomis, kerpėmis.
XVI amžiaus pabaiga – sodų kraštovaizdžio keitimo laikas. Senų, jau egzistuojančių stilių derinimas su naujomis idėjomis skelbė Edo laikotarpio pradžią. Kurti dideli parkų sodai, o akmenys jau nebuvo tokie svarbūs kaip anksčiau. Sodai pasidarė šviesesni, labai išpopuliarėjo upeliai, nes jie atspindėjo augalus ir dangų.
Edo laikotarpiu didelis dėmesys buvo skiriamas medžių ir krūmų formoms. Krūmai karpyti, kad panėšėtų į bangas, krioklius ir akmenis. Ši tradicija išliko populiari iki pat XIX amžiaus.
Nors japonų kultūra vakariečius žavėjo visą laiką, iki XIX amžiaus vidurio Japonija ir apskritai didžioji Rytų dalis jiems išliko paslaptis. Tik Meji laikotarpiu (1867–1911) Japonija atvėrė savo duris atvykėliams iš tolimųjų kraštų. Jos kultūrai ir prekybai turėjo įtakos Vakarai. Kaip tik šiuo laikotarpiu susidomėta ir japonų sodais. Deja, nuo to laiko Japonijoje nebuvo sukurtas nė vienas garsus sodas.
Japonija suklestėjo, tapo tankiau apgyvendinta, labiau orientuota į verslą, o sodai pasidarė mažesni, nes žemės labai reikėjo statyboms. Taigi ratas apsisuko, ir sodai, kaip prieš daugelį šimtmečių, vėl tapo gamtos atspindžiais.
Turbūt pats garsiausias japonų sodas yra Bruklino botanikos sode. Jį 1915 metais sukūrė Takeo Shiota. Jis ketino sukurti patį gražiausią sodą pasaulyje.
Pavadinimas japonų sodas kiekvienam turi savitą prasmę. Net ir tie, kurie pabuvojo Rytuose, prisimena įvairius dalykus: nuo sugrėbto smėlio ir akmenų, iki miškingų kalvelių, torii vartų ir tekančio vandens. Daugelio šimtmečių idėjas galima pritaikyti, tik reikia nenukrypti nuo gero skonio.
Tradicinis japonų sodas užima didelį plotą, skirtas grožėtis visuomenei. Jame yra įvairių augalų ir akmenų derinių. Šeimyninis sodas paprastai nedidelis, intymus ir retai matomas kieno nors kito, išskyrus šeimos narius ir jų svečius.
Paprastai nebandoma aprėpti visko. Vietoje išbaigtumo pabrėžiama kelio pradžia, visa kita paliekama lankytojo vaizduotei. Japonų sode nėra fontanų-skulptūrų ar gėlių gausos, tik paprastas grožis, sukeliantis nepaliestos gamtos pojūtį.
Visų stilių japonų soduose yra trys pagrindiniai elementai: akmenys, vanduo ir augalai. Vanduo – pats ramiausias. Jo reikia labai nedaug. Akmenys suteiks dramatiškumo. Apie šį elementą kuriamas visas sodas. Augalai turi papildyti vienas kitą, o ne konkuruoti. Vyraujanti spalva yra žalia. Žmogaus kūriniai japonų soduose svarbūs, bet ne visada būtini.
Vandens dubuo, akmeninis šviestuvas, bronzinė gervė – neatsiejama japoniško sodo dalis.
Ko negalima daryti
1. Neleiskite ryškioms gėlėms užgožti sodo. Sodinkite trumpai žydinčius augalus, su gražios formos ir tekstūros lapais.
2. Nemaišykite akmenų, kurie gamtoje nepasitaiko kartu. Geriau padėkite kelis gražius.
3. Nenaudokite elementų neatitinkančių sodo mastelio.
4. Neišdėliokite elementų lyginiais skaičiais ar vienodo dydžio grupėmis.
5. Nedažykite vartelių, suoliukų ar tvorų – tegul sensta natūraliai arba suteikite jiems rusvą spalvą.
6. Neperkraukite sodo. Stenkitės sukurti elementų darną, o ne ornamentų parodą. Japonų sodas yra išbaigtas, kai iš jo nieko nebegalima pašalinti, išimti.
Japoniškas ar kiniškas sodas?
Japonai daug idėjų pasiskolino iš kinų, tačiau tarp šių dviejų stilių yra didelis skirtumas. Abiejose kultūrose gerbiama gamta ir tikima, kad žmogus – tik viena iš gyvenimo tinklo grandžių. Daosizmas ir dzenbudizmas sukūrė sąmoningai neišbaigtą meną, kad žiūrovas ar klausytojas jį išbaigtų, remdamasis savo nuojauta.
Laikui bėgant, japonų sodas darėsi vis abstraktesnis, atsirado vis daugiau simbolių, tuo tarpu kinų sodas tapo darbo ir žaidimų vieta, žemiškas ir skirtas naudojimui. Japonų sodu mėgaujamasi iš tolo. Išimtis – arbatos sodas, po kurį galima pasivaikščioti.
Kinų sodas pasakiškas, kupinas detalių ir žmogaus rankų kūrinių, dažnai ryškiai nudažytų ir iššaukiančių. Čia yra pagodų ir dažytų tiltelių. Rasite ir tvenkinį ar upelį, bet nepamatysite sauso žvyro ar akmenukų upelio, kaip japonų sode. Pastarajame trūksta puošmenų. Jis – tarsi odė minimalizmui.
Aštuoni augalai japoniškam sodui
Plaštakiškasis klevas (Acer palmatum). Dauguma į Lietuvą įvežamų veislių galima auginti tik pajūryje. Pasodinus kitur, žiemai, kad neiššaltų, būtina apdengti.
Tinkamiausios pušys – žemaūgės, pavyzdžiui, kalninė (Pinus mugo), hondinė (P. densiflora).
Japoninė kerija (Kerria japonica)
Kardalapis vilkdalgis (Iris kaempfri, syn. I. ensata)
Japoninis rododendras (Rhododendron japonicum)
Smailiadantė vyšnia, sakura (Prunus serrulata, syn. P. jamasakura)
Japoninė raktažolė (Primula japonica)
Ginkmedis (Ginkgo biloba)
Žibintai – svarbi ir būtina sodo detalė
Žibintai – neatskiriama japoniško sodo dalis. Jie paprastai gaminami iš akmens. Dydis – nuo labai didelių, aukštų, sveriančių kelias tonas iki mažiukų, kompaktiškų. Žibintai dažniausiai susideda iš šešių dalių, kai kurie – iš mažiau: viršūnės puošmena (Hoh-ju), stogas (Kasa), šviesos, ugnies sekcija (Hibukuro), vidurinioji platforma (Nakadai), kotas (Sao) ir pagrindas (Kiso). Svarbiausia yra šviesos, ugnies sekcija.
Žibintus išpopuliarino arbatos meistrai. Jie apšviesdavo svarbesnes sodo vietas per arbatos gėrimo ceremoniją, jei ji vykdavo anksti ryte arba užslinkus sutemoms. Sakoma, kad žibintų variantų tiek, kiek lapų ant medžio.
Žibintai yra trijų pagrindinių tipų: Tachi-doro (su pjedestalu) kotas stovi ant pagrindo, kuris remiasi į žemę; Ikekomi-doro („palaidotas“, „pasodintas“) kotas įkištas į žemę; ashitsuki-doro pagrindas turi kojytes.
Žibintai su pjedestalais
Berods, juos ir būtų galima vadinti standartiniais japoniško sodo žibintais. Dažniausiai statomi šventoje žemėje, didelėse privačiose žemėse, parkuose, viešuose soduose, visame pasaulyje. Šie žibintai dažniausiai būna 2 m aukščio. Susideda iš 6 elementų. Paprastai stovi aiškiai, gerai matomoje vietoje, tako gale, salelėse, prie pagrindinio įėjimo ir atokiau nuo stebėjimo taško.
„Pasodinti“ žibintai
Panašūs į anksčiau aprašytuosius, tik be pagrindo. Dažnai statomi prie vandens telkinių, nes yra mažesni ir ne per daug įmantrūs. Tinka arbatos ar prie namų esančiam sodui. Šie žibintai paprastai yra 1 m aukščio ir susideda iš 5 dalių.
Žibintai su kojytėmis
Yukimi žibintai yra patys populiariausi už Japonijos ribų. Juos reikėtų statyti ne ant akmenų, o ant smėlio arba tiesiai į vandenį. Kiti du žibintai su kojytėmis – rankei ir koto-ji stiliaus. Jie labiausiai asocijuojasi su vandeniu.
Kiti žibintai
Oki-doro galima paprasčiausiai rankomis pernešti iš vienos vietos į kitą, jie dažniausiai trumpi ir šviesūs; Yama-doro padaryti iš natūralių akmenų; To-doro panašūs į pagodas, daugiaaukščiai ir t.t.
Norite, kad naujas žibintas atrodytų kaip senas? Palikite kurį laiką tamsioje, drėgnoje vietoje. Ten žibintas greitai patamsės, ant jo išaugs kerpės ir samanos.
