XX a. ketvirtajame dešimtmetyje mada tapo prieinama vis platesniam visuomenės ratui. Įsivyravo masinė gamyba. Tai lėmė moters statuso pasikeitimas visuomenėje: vis daugiau moterų pradėjo domėtis madomis, pradėti naudoti dirbtiniai pluoštai tekstilės pramonėje, taip pat šiame dešimtmetyje prasidėjo gatavų rūbų didmeninė prekyba.
Drabužių mada, tapusi visuotiniu reiškiniu, tapo ir viena pelningiausių verslo šakų, o „šnipinėjimo verslas“ - vienas iš geriausių pasipelnymo šaltinių mados industrijoje.
Madų „šnipinėjimo“ verslo atsiradimą ir suklestėjimą lėmė ekonominė krizė, ištikusi Ameriką 1929 m., kartu paliesdama ir Europą. Bandant atsitiesti po ištikusios nesėkmės, daugelyje to meto šalių buvo apribotas importas ir propaguojama sava produkcija, ypač tai buvo ryšku tekstilės pramonėje.
Pavyzdžiui, Amerikoje įsigyjant naujausią drabužio modelį iš Paryžiaus, reikėjo mokėti 90 proc. mokestį drabužio vertės. Prieš tai nereikėjo mokėti jokio muito mokesčio, todėl krizės metu legaliai įsigytas modelis galėjo kainuoti šimtus tūkstančių frankų. Dėl to šiuo laikotarpiu ypač išaugo vadinamasis šnipinėjimas, nes dabar tapo per brangu pirkti užsienyje pagamintus drabužius.
Mados namuose – juodieji šnipų sąrašai
Madų namai sugriežtino patekimą į madų pristatymus, buvo sudarinėjami vadinamieji juodieji sarašai, taip pat labai griežtai tikrinama kiekvieno įeinančio į saloną asmenybė. Čia galėjo patekti tik išskirtinė publika su specialiomis kortelėmis.
Tai buvo žymūs Europos aukštuomenės veikėjai, privatūs klientai, reporteriai ir mados apžvalgininkai, fabrikantai, dauguma iš Amerikos, kurie supirkdavo sukneles kaip modelius ir parduodavo didmeninėje prekyboje. Bet tarp jų nuolat įsimaišydavo ir keletas šnipų, kurie dažniausiai apsimetę Amerikos prekybininkais dirbdavo savo „juodą darbą“.
Į pristatymus jie dažniausiai eidavo po kelis, kad jeigu ko nepavyktų užfiksuoti vienam, tai kitas galėtų atsiminti. Šnipais dirbdavo žmonės, turintys gerai išlavintą fotografinę atmintį, nes pristatymuose buvo griežtai draudžiama fotografuoti, užsirašinėti ar piešti eskizus.
Dažniausia šnipų taktika būdavo tokia: eidavo trise, vienas nupirkdavo keletą modelių, o likę du tik stebėdavo ir bandydavo įsiminti kiekvieną smulkmeną. Po pristatymo, kuris dažniausiai trukdavo keletą valandų, šnipai skubėdavo į savo viešbučius, esančius šalia mados namų, kuriuose fiksuodavo salone matytų modelių kirpimus, medžiagas bei raštus.
Per vieną pristatymą tokie šnipai sugebėdavo užfiksuoti maždaug dešimt matytų modelių (kolekcijas dažniausiai sudarydavo 60 – 80 modelių). Čia pat Paryžiuje kokioje nors siuvykloje pasiūdavo modelius, atitinkančius originalą ir jau po kelių dienų grįždavo namo su identiškais modeliais, kuriuos platindavo rinkoje už dešimt kartų mažesnę kainą.
Taip pat jie prekiaudavo brėžiniais, kuriose nurodydavo medžiagos sudėtį ir raštus, bei dydžius. Tarp šnipų vykdavo mainų prekyba, tokiu būdu būrys šnipų per trumpą laiką rinkai galėdavo pasiūlyti ištisas kolekcijas.
Šnipų tinklas buvo išsibarstęs po visą pasaulį. Prekyba suklastotais modeliais vyko ne tik Amerikoje, bet ir didžiuosiuose Europos miestuose – pačioje Prancūzijoje, Anglijoje, Vokietjoje, Italijoje. Mados šnipai šiose šalyse turėdavo atstovus, kurie rengdavo savo klientams parodas, dažniausiai tai buvo gatavų rūbų verslu užsiimantys salonų savininkai. Žinoma, tokios parodos vykdavo dažniausiai naktį.
Pačiame Paryžiuje buvo gausu salonų, kurie, prisidengę gatavų rūbų prekyba, galinėse patalpose prekiavo suklastotais brangių rūbų modeliais. Patys agentai dirbdavo labai atsargai, nuolat keisdavo gyvenamąją vietą bei pavardes, kad juos būtų kuo sunkiau susekti.
Tokia neleistina veikla buvo didžiausias galvos skausmas Paryžiaus mados namams, mat netekdavo didelių investicijų. Todėl patys madų kūrėjai griebėsi atitinkamų veiksmų tokiam reiškiniui malšinti.
Buvo įkurta vadinamoji „Mados Policija“ – speciali organizacija, kurios pagrindiniai uždaviniai - sekti šnipų centrus bei spręsti iškilusius konfliktus tarp atskirų dizainerių. Šios organizacijos agentai kontroliavo ir prižiūrėjo darbą mados industrijoje, taip pat sekė kontrabanda užsiimančius asmenis.
Kaip buvo teigiama viename iš to meto spaudoje pasirodžiusių straipsnių, Prancūzijoje vieno reido metu buvo suimti, nuteisti ir įkalinti 400 žmonių, bandę pervežinėti suklastotus drabužių modelius. Bet tai tik laikinai pristabdydavo kontrabandos plitimą, nes susekus vieną tašką, greta jo tuoj pat atsirasdavo kitas, nes tai buvo verslas, dėl kurio buvo galima smarkiai rizikuoti.
