Jungtinėse Amerikos Valstijose šiuo metu yra gerokai per penkiolika tūkstančių įvairaus dydžio ir įvairios paskirties muziejų. Muziejų kolekcijos - jų dydis ir vertė – priklauso ir nuo muziejaus pobūdžio.
Savaime suprantama, kad aviacijos muziejuje bus kaupiami su aviacija susiję eksponatai, o gamtos muziejuje – susiję su gamta. Kadangi Jungtinės Amerikos Valstijos yra imigrantų šalis, nenuostabu, kad čia yra gausybė didesnių ar mažesnių muziejų, pasakojančių vienos ar kitos tautos imigracijos istoriją bei pristatančių jų kultūrą. Vien Čikagos kultūros sąjunga (Chicago Cultural Alliance) jungia daugiau nei 25 įvairių tautybių muziejus.
Toks yra ir Balzeko lietuvių kultūros muziejus. Kas ir kaip kaupiama muziejuje? Atsakius keliais žodžiais – viskas, kas susiję su Lietuva ir lietuviais. Žinoma, ne visi eksponatai turi vienodą vertę ir vienodą svarbą, ne visi tuo pačiu keliu pateko į muziejų. Didelė dalis fondų muziejui yra tiesiog dovanojama. Dažniausia, galima sakyti trafaretinė, istorija yra tokia: skambina antros ar trečios kartos lietuviškai nebemokantys lietuvių imigrantų palikuonys ir klausia, ar muziejui nereikią lietuviškų knygų ir įvairių daiktų, kurie priklausė jų jau mirusiems tėvams ar seneliams.
Skambinantieji teigia su malonumu padovanosią tuos daiktus muziejui, nes jų šeimoms jie nebereikalingi – lietuvių kalbos jie nemoką, todėl skaityti knygų negalį, o kiti daiktai – suvenyrai, gintarai, drožiniai, juostos ir panašūs – jiems nėra reikalingi ir, jei muziejus jų nepriimsiąs, teksią viską išmesti. Muziejus atsako, kad maloniai visas dovanas priims. Kartais tokiu būdu yra gaunama ne viena kita knyga ar keli suvenyrai, o ištisos bibliotekos ir kolekcijos.
Visuomet ypatingai sušildo asmeninės dovanotojų istorijos. Štai neseniai į muziejų atvyko Čikagoje gyvenanti Grožvyda Giedraitytė. Pagyvenusi moteriškė su lagaminėliu rankose atvažiavo autobusu, nes automobilio tikriausiai nevairuoja. Atrakinusi lagaminėlį ištraukė pagalvėlę su užvalkalu, keliolika vyriškų tautinių kaklaraiščių, kelias juostas, siuvinėtą paveikslą, staltiesėlių. Betraukdama „turtus“, kaip ji pati tai vadino, ponia Giedraitytė pasakojo, kad šie daiktai priklausę ne jai, o jos kaimynei, Anelei Kirvaitytei, buvusiai mokytojai, aktyviai skautei.
Poniai Kirvaitytei jau suėję 92 metai, giminės ją iškėlę gyventi kitur, o su jos daiktais pasielgę ne taip gražiai – kai kurie tiesiog buvę išmesti. Mūsų aukotoja negalėjusi matyti, kaip šios, jos žodžiais tariant, lietuviškos brangenybės buvo bepražūvančios. Surinkusi visa, ką galėjusi, išskalbė, išlygino, išglostė ir atgabeno į muziejų.
Paveikslą mokytoja Kirvaitytė pati savo rankomis siuvinėjusi. Pagalvėlės apvalkalą – taip pat. Visas šis „turtas“, kurį kažkas kitas jau buvo nurašęs į šiukšles, dabar bus saugomas muziejuje. Apie ką pasakos ši maža kolekcija? Ne tik apie juostų raštus, siuvinio spalvas ar piešinio motyvus.
Ši maža kolekcija taip pat pasakos apie lietuves moteris, augintas pirmosios Lietuvos nepriklausomybės metais, apie jų pažiūras, apie tai, ką jos laikė vertybėmis, kas joms buvo brangu, ką jos išsivežė iš Lietuvos, ką saugojo ir tausojo iki šių dienų. Joms savo pačių rankomis siuvinėti berželiai, juostos su įrašais „Kur banguoja Nemunėlis, kur Šešupė teka, ten Tėvynė mano miela“ buvo kasdienis priminimas apie tai, kad savoji kultūra turi būti branginama.
Gaila, kad šiais laikais atsiranda ir tokių, kuriems tautinė juosta yra tik senas, neaiškios paskirties daiktas, kurio nėra kur padėti.