Iš vaikystės prisimenu tėvų pasakojimų nuotrupą. Per nedidelį panemunės miestelį ėjo karo banga – vieną savaitę – į Rytus ir vieną – atgal į Vakarus, o šiaip ten buvo palyginti ramu. Kai 1940 m. atsikraustė rusai, pasak tėvų, visi pašaliai buvo apdergti, o užėję vokiečiai pirmiausia pradėjo statyti išvietes. Smulkmena, bet ir ji nuteikė daugumą žmonių palankiau vertinti okupantus iš Vakarų.
A. Hitleris už bavarišką discipliną, muštrą ir skrupulingai vykdomą nacių ideologiją labiausiai šlovintas iki jo pradėto Antrojo pasaulinio karo pradžios, tačiau jo dievinimas baigėsi vos įsiveržus į Lenkiją. Istorikų žiniomis, į jį buvo rengiami 46 pasikėsinimai. Geriausiai žinomi du. 1939 m. lapkričio 8 d. A. Hitlerio laukė Miuncheno aludėje padėta bomba, tačiau fiureris iš jos išėjo likus pusvalandžiui iki sprogimo. Lygiai po metų toje pačioje A. Hitlerio mėgstamoje aludėje sprogusi bomba nusinešė 30 žmonių gyvybes, tačiau tąkart fiureris į ją neatvyko...
Vien tik 1943 m. į jį pasikėsinta septynis kartus. Kitų metų liepą bomba buvo padėta viename gale ilgo derybų stalo, prie kurio turėjo sėdėti A. Hitleris, tačiau nei iš šio, nei iš to fiureris perėjo prie kito stalo galo. Po šio įvykio jis savo gydytojui pasakė: „Aš nemirtingas“.
Vis dėlto liudininkai teigia, kad per šį pasikėsinimą jis nukentėjo: nebevaldė kairiosios rankos, negirdėjo dešiniąja ausimi, iš ausų sunkėsi kraujas, iš kūno pašalino apie 2 tūkst. mažų skeveldrų. Kaip laikraštyje „Komsomolskaja pravda“ rašo buvęs kontržvalgybininkas Igoris Atamanenka, apie šimtas sąmokslininkų buvo sunaikinta, tačiau tikrasis pasikėsinimo organizatorius – Sovietų Sąjungos NKVD 2-asis diversinis skyrius – toliau rezgė savo planus. Jei vokiečiai būtų užėmę Maskvą ir į ją būtų atvykęs A. Hitleris, jis būtų buvęs sunaikintas per Raudonojoje aikštėje vykstantį paradą...
Beje, tais pačiais 1943 ir 1944 m. buvo rengiamas dar vienas pasikėsinimas į A. Hitlerį. Jį turėjo įvykdyti gera Evos Braun draugė iš Sovietų Sąjungos kilusi vokiečių aktorė Olga Čechova. Vis dėlto abu kartus tam pasipriešino Josifas Stalinas, iš pradžių manęs, kad, nebelikus A. Hitlerio, naciai gali sudaryti separatinį sandorį su Didžiąja Britanija ir Jungtinėmis Valstijomis, o paskui buvęs tikras, kad vokiečiai vis tiek karą pralaimėjo... Kaip žinome, baimių kupinas ir paranojiškas fiureris karo pabaigoje, 1945 m. balandžio 30 d., susinaikino pats ir sunaikino tik ką vestą žmoną E. Braun.
A. Hitlerio biografai įtaria, kad fiureris nuo jaunų dienų buvo palankus vienalytei meilei. Istorikus tuo įtikina jo intymaus draugo Augusto Kubiceko knyga „Adolfas Hitleris: mano jaunystės draugas“. Jų muzikos pomėgis peraugo į romantiškus tarpusavio santykius. Visą gyvenimą fiureris bijojo venerinių ligų ir pasileidusių moterų. Manoma, kad jis negalavo impotencija ir vengė nesėkmių santykiuose su moterimis. Vedybomis su E. Braun prieš pat savo mirtį A. Hitleris norėjo įrodyti atgailaująs už savo moralinius paklydimus ir grįžtąs į doros kelią.
Dažnas despotas turėjo savo pomėgių. Rašoma, kad A. Hitleris labai mylėjo vaikus, nors pats jų neturėjo. Jaunystėje tėvai jį vertė giedoti bažnyčios chore ir tikėjosi, kad jaunuolis stos į vienuolyną, tačiau vėliau A. Hitleris palinko į muziką ir dailę. Pats tironas labai bijojo kraujo ir iš tiesų gyvenime pats nėra nužudęs žmogaus, tačiau jo paveiksluose daug raudonos spalvos.
Balandžio 23 d., kaip praneša laikraštis „La Stampa“, britų aukcionų rūmuose Londone bus atidaryta keturiolikos A. Hitlerio paveikslų paroda. Juose daugiausia vaizduojama gėlės, šuniukai, namų fasadai, o viename paveiksle vaizduojamas rudai apsirengęs vyras, susimąstęs sėdintis prie upės. Manoma, kad tai fiurerio autoportretas.
„Užsienio įvykių komentaras“ – pirmadienį, trečiadienį ir penktadienį 17.55 val., kart. kitos darbo dienos rytą 6.35 val.