Ką jūs manote apie spalvą? Nuo smėlio spalvos pereinate prie pilkos? Manęs tai nejaudina. Dabar stilinga laikoma tai, kas išlieka neatpažinta ir skoningai išsiskiria iš tendencijos: nuslėpti lytį, amžių, socialinį statusą, visa tai, ką anglai vadina box (dėže). Tegul aplinkiniai laužo galvą galvodami, iš kur tu, iš kokios dėžės išlindai.
Naująjį nihilistą vienodai trikdo ir spindesys, ir gatvė: jam nepatinka nei buržuazija, nei demokratijos naujovės. Jis pabuvo ir pas kairiuosius, ir pas dešiniuosius, jam spėjo pabosti ir ten, ir ten. Ir bendrai, “visas pasaulis nešviežias, ir mes jį nuversime”. Pats laikas pažaisti socialines slėpynes. Bet koks ryškus ir suprantamas dizainas netinka: negalima važiuoti raudonu Porche su mažyčiu šuneliu ant kelių, negalima pirkti klasikinių baldų ir apkabinėti buto įžymiais antikiniais paveikslais.
Sektinas stiliaus elgesys – prastas skonis. Kaip slaptasis agentas priverstas keisti vardus, konspiracinius butus, slaptažodžius, taip ir šiandieninis nihilistas turi būti įkaltintas abejingume. Baisus dalykas yra nusipirkti tris vienodos tendencijos daiktus, tas, kuris tai padarė – žuvęs, pasmerktas.
Pats nemaloniausias dalykas, kaip ir identifikacinis numeris, tai mados kryptys. Jeigu nepavyks pašalinti šios paukščių kalbos iš baldų, drabužių, automobilių ir architektūros pavadinimų, tai jį reikia kaip įmanoma greičiau diskredituoti.
Keisto daikto paieškos. Naujasis stiliaus kūrimo būdas turi teigiamų elementų. Pavyzdžiui, demonstratyvus (nors ir fiktyvus) abejingumas daiktų pasauliui, individualus pasirinkimas. Kaip ir vaikiškame žaidime “taip” ir “ne”, nekalbate, juodo su baltu neimate. Ir bendrai, naujasis nihilistas – tai žmogus su keistu skoniu.
Ką daryti? Pirmasis variantas – mėtyti pėdas, negailestingai griauti pasirinkimo logiką iš įvairių gamintojų išsirenkant pačius netipiškiausius modelius.
Antrasis variantas – leistis į naujo dizaino paieškas. Lygiai taip pat, kaip naujieji nihilistai ieško drabužių miegamuosiuose rajonuose ir parduotuvėse be iškabų, taip ir dizaino elementų reikia ieškoti kukliuose dizaino biuruose, mažose dirbtuvėlėse, pas studentus.
Buitiniai kuriozai
Naujas dizainas 90% yra atsitiktinumas. Linksmai sugalvota, kažkur su Dievo pagalba įgyvendinta. Bet kuris pradedantysis gamina daiktą – iššūkį. Kitaip nebūna, nes jeigu su daikto forma, faktūra ar funkcija neįvyksta nieko pritrenkiančio, šokiruojančio ar paprasčiausiai labai juokingo, tai kaip kitaip įmanoma apie save pranešti pasauliui? Kaip jis nugalės geros kokybės gaminį iš brangių medžiagų ir papuoštą garsaus dizainerio etikete? Kaip kitaip jis galės konkuruoti su prabanga, kurią sau leisti gali tik rimti gamintojai? Niekaip.
Štai dizaineriai ir pasakoja mums pasakas apie daiktus, jų funkcijas ir mūsų įsivaizdavimą. Įprastinis dizainerių triukas: aš dirbu su įprastu daiktu taip, lyg matyčiau jį pirmą kartą ir įsivaizduoju, kad tai kitas daiktas. Ir gaunamas stebuklas bet kokiam skoniui: pas kažką šviestuvas skraido kaip oro balionas, o pas kitą lentynėlės lenkiasi kaip sluoksniuota tešla.
Olandas Jorgenas Bei modeliuose Table-chair nulenkė galvą prieš antikvaro mėgėjus, mirktelėjo akį šiuolaikiniams daiktams-transformeriams ir sukūrė kvailą, tačiau labai įsimintiną kedės ir stalo hibridą, aplietą baltu PVA. Pažiūrėkite į Ego vazą, tikras daiktų humanizavimo pavyzdys. Jei Dantė įsakė žmogiško veido bruožams įsikūnyti į homo dieus (dievišką žmogų), tai ką reiškia stiklinei vazai įgauti žmogaus profilį?
Dizaineriai labai mėgsta eksperimentuoti su indais. Jau buvo daužyti indai, stikliniai indai suklijuoti iš šukių, indai, siūlais prisiūti prie staltiesės (Hella Yongerius), puodeliai su ąselėmis viduje, lėkštės su raukšlėtais kraštais (Francois Bauchet) ir t.t.
Paskutinis belgės Madjike Fleren indų fokusas stulbinantis: žinoma, kad porcelianiniai puodeliai yra labai mieli, jaukūs ir tinkantys namų aplinkai, kaip senelė, sėdinti su virbalais ir mezginiu prie židinio. Mintimis iš paveikslo pašaliname senelę ir gauname nuostabius “megztus” puodelius su faktūra, imituojančia vilnonį megztinį ar kojines…
Dizainą galima padaryti netgi iš pačių nepatraukliausių ir bjauriausių buitinių įpročių. Jūs gesinate cigaretes ir metate nuorūkas į konservų skardinę? Prašome, nesikuklinkite, naujoji brolių Antoniades peleninė – jūsų svajonė…
Kažkas tiki laiškų utopija. Tai yra tiki, kad teisingai parašytas tekstas tampa materialine jėga. Apsimetę naujaisiais nihilistais mes turime galimybę sužinoti, ką gali keistas daiktas. Suraskite, nusipirkite, tegul jis pagyvena jūsų namuose dešimtį metų. Rezultatus apsvarstysime.
