Po pirmojo vaikino sutikau savo pirmąją meilę, kurį mylėjau trejus metus. Per juos nebuvo dienos, kada apie jį nepagalvočiau. Jis buvo 4 metais vyresnis ir tikrai nejautė man to, ką jaučiau jam. Tačiau tokie santykiai jam buvo naudingi, kadangi buvau neabejinga ir mane galėdavo turėti tuomet, kada to norėjo.
Susitikdavome kartą per savaitę, porą kartų per mėnesį ir tai atpirkdavo visą laukimą. Tačiau visą likusį laiką kankinausi ir ašarodavau vakarais. Laukdavau kito susitikimo, kito karto. Taip prabėgo mano treji, vieni gražiausių paauglystės metų.
Galiausiai mano gyvenime atsirado naujas vaikinas, kuris padėjo užmiršti tą žmogų, kurį tikrai mylėjau. Kaip bebūtų, rimtesnių santykių su šiuo žmogumi nepavyko užmegzti. Jo iniciatyva viskas pasibaigė ir aš vėl kankinausi, ašarojau dėl jo, kol neatsirado naujas mano susižavėjimo objektas. Tokiu scenarijumi viskas ir rutuliodavosi.
Rimtesnių santykių niekuomet nepavykdavo sukurti ir jie po keleto savaičių visada baigdavosi vaikino iniciatyva. Kiekvieną kartą mano įsimylėjimai būdavo tokie stiprūs, kad atpirkdavo visas mano ašaras, išlietas iki tol. Galbūt taip lengvai puldavau į kito glėbį, nes dažniausiai būdavau sudaužyta širdimi po buvusiojo vaikino ir trokšdavau paguodos.
Pastarasis žmogus, sukuitęs mano gyvenimą, atsirado prieš pusmetį. Iš pradžių eilinį kartą į viską stengiausi žiūrėti labai skeptiškai, tačiau savo švelnumu ir atidumu jis mane pakerėjo. Prasidėjo mūsų draugystė, keletą savaičių leisdavome vakarus drauge. Beprotiškai prie jo prisirišau ir pripratau. Tuomet teko savaitei išvykti.
Sugrįžau, o iš jo pusės - jokio dėmesio nebeliko. Jis pasakė, kad suprato, jog man nėra tas žmogus, kuris galėtų save visą atiduoti. Sudužo ir vėl mano širdelė. Tačiau niekaip negalėjau atsigauti. Po poros savaičių palūžau ir mes vėl susitikome.
Prasidėjo neįsipareigojantys santykiai, susitikdavome tuomet, kada jis norėdavo, nes matė, jog noriu leisti laiką su juo bet kokia kaina. O aš, tokia silpna ir neprincipinga būtybė, šokau pagal jo dūdelę. Po poros tokių mėnesių galvojau, jog išprotėsiu. Man jo reikėjo daugiau nei gaudavau, kiekvieną vakarą, mintimis leisdavau su juo ir kankinausi. Numečiau 5 kg, nes beveik nieko nevalgydavau. Bet kokia mintis apie jį sukeldavo pykinimą.
Atėjo paskutinysis mėnuo, kai leidau laiką tame mieste, kur gyvenome abu. Parašiau jam laišką, kuriame atvirai papasakojau kaip jaučiuosi ir paprašiau jo arba viską pabaigti, arba būti su manimi kartu likusį pusę mėnesio, nes pati visko užbaigti negalėjau. Jis pasirinko būti kartu. Tos dienos buvo vienos gražiausių per visą šį laiką.
Vaikščiojome į koncertus, leidom vakarus kartu, šnekėjom apie gyvenimą. Tikrai nemanau, kad tai tie santykiai, kuomet vaikinas viską darė dėl sekso. Mes buvom ne tik kaip partneriai, tačiau ir kaip geri draugai.
Dabar esu toli nuo jo. Iš pradžių sulaukiau šiokio tokio dėmesio, gavau keletą laiškų. Tačiau pastarąją savaitę iš jo jokių ženklų. Turbūt vėl viskas baigiasi.. Nors jis planavo mane aplankyti ir turi nusipirkęs lėktuvo bilietus po poros mėnesių.
Tikrai nesuprantu, kur veda tokie santykiai ir ko man tikėtis. Nesuprantu jo motyvų, kai jis pats pasisiūlo atvažiuoti aplankyti, atsisveikinant liepia būti “gera mergaite”, teiraujasi, kaip gyvenu... Jei, anot jo, nieko negali tarp mūsų būti, tai kodėl jis pats tęsia santykius? Kiekvieną akimirką laukiu iš jo žinutės ar laiško. Beprotiškai pasiilgstu ir daug galvoju apie jį. Ir vėl kankinuosi taip laukdama.
Kartkartėm atsimerkiu ir suprantu, kad visas mano gyvenimas paaukotas Jiems. Suprantu, kad geriausia turbūt būtų jį pamiršti, tačiau žinau, kad pamiršiu tik tada, kai mano gyvenime atsiras kitas vyras.
Nežinau, kaip man gyventi vienai. Kaip nebūti priklausomai nuo vyrų. Jaučiuosi kaip visą gyvenimą paaukodama jiems. Tačiau kai pabandau gyventi viena pati sau, nejaučiu pasitenkinimo. Aš noriu kam nors duoti, o ne turėti pati sau. Kiekvieną dalyką, kurį darau, visada darau dėl kažko kito, nes tik tuomet jaučiu pasitenkinimą.
Gyvenčiau taip ir toliau, tačiau kiekvienų santykių pabaiga pradeda griauti viską aplinkui. Negaliu susikoncentruoti ties mokslais, nes mintys sukasi tik apie jį... Ir tai - ne vienintelis atvejis. Senesni santykiai sujaukė viską taip smarkiai, kad verkdavau naktimis ir negalėjau tinkamai pasiruošti baigiamiesiems egzaminams. Tai tarsi priklausomybe ir nežinau, kaip nuo to išsivaduoti.
Atsako psichologė Vaida Platkevičiūtė
Vargu ar šis vienintelis laiškas gali padėti jums susidėlioti gyvenimą ir prisiimti už jį atsakomybę, visgi pabandysiu pasidalinti tuo, kaip aš regiu situaciją, kurioje esate. Meilės, artumo, šilumos, saugumo poreikis, kurio negavote iš savo tėčio vaikystėje yra be galo reikšmingas. Dėl to iš vienos pusės žvelgiant, natūralu, jog to tikitės iš kitų vyrų. Panašu, jog jūsų suvokiamas atsidavimas, priklausomybė nuo priešingos lyties atstovų dėmesio susijusi ir su savęs nepažinimu, nepriėmimu, gal net nemeile sau. Visa tai drąsiai galima sieti su vaikystės patirtimi. Visgi...
Vien jau tai, jog gebate suvokti savo sunkumų priežastis ir mąstyti apie tai, jog jums nepatinka tokia būsena, leidžia daryti prielaidas, jog esate sąmoninga ir galite prisiimti atsakomybę už tai, kokį gyvenimo būdą renkatės. Tai nereiškia, jog pasikeitimai gali būti greiti ir radikalūs. Tačiau siekti pokyčių, kurių trokštate, galite tik valios pastangomis.
Pradėti vertėtų nuo klausimo: kaip suvokiate savo laimę ir kas ją gali suteikti? Pavojus greičiausiai slypi tokiame atsakyme - pasitenkinimą regite tik vyro draugijoje. Vadinasi, tik jis turi galią jūsų gyvenimui ir jo kokybei. Ši nuostata net ir sutikus artimą žmogų ir išgyvenant romantinius santykius, neretai neleidžia patirti visiško džiaugsmo, nes tuomet iškyla nerimas prarasti svarbius ryšius, noras juos savintis, kontroliuoti ir panašiai. Taigi verta konkretinti klausimą sau: kaip aš save galiu padaryti laiminga?
Kitas svarbus aspektas – suvokimas, jog kitų žmonių ieškote ir “kabinatės” į juos ne todėl, kad norite savimi dalintis, o todėl, kad jums jie yra svarbūs. Be jų nesijaučiate pilna, tvirta, galbūt verta dėmesio ir panašiai. Suvokimas, jog būdama su savimi nuobodžiaujate, nuolatinis savo minčių skyrimas įsimylėjimo pojūčiui gali sietis su tuo, jog menkai save pažįstate, gal net nepakankamai vertinate, neatrodote sau įdomi ir panašiai.
Santykyje su kitais žmonėmis šios savybės dažnai atsikleidžia gana ryškiai ir ne jų savininko naudai. Jūsų leidimas kitiems naudotis savimi, negebėjimas apginti savo asmens, nesukuria kitiems galimybės jus gerbti, jumis žavėtis, o gal net mylėti.
Taigi vienas iš svarbių uždavinių, norint užmegzti ryšį su savimi, ieškoti, pamilti save. Patikėti savo jėgomis, sugebėjimais, talentais. Galima net sąmoningai užsibrėžti, jog kelis mėnesius ar dar ilgesnį laiką skiriate draugystės užmezgimui su savimi ir kiek įmanoma laikinai nutolti nuo noro jausti įsimylėjimo svaigulį.
Pažinti save labai padeda knygų skaitymas, muzika, dailė, teatras, filmai, tam tikri pomėgiai, kurie leidžia pajusti savo kaip asmens, kaip moters vertę. Dažnesnis buvimas gamtoje, su žmonėmis, kurie domisi kuo nors artimu jums. Pokalbiai su draugais, bendraminčiais.
Visgi jei pagrindinis klausimas yra ne apie save, o apie vyrus. Kodėl jie elgiasi taip nepastoviai, neatsakingai ar neatsiranda toks, kuris jumis susižavėtų tokia, kokia esate, tai atsakymas būtų toks: juk jums ir pačiai ne taip labai patinka būt su savimi... O priversti, kad kiti mus mylėtų, galime tik vienu būdu - pamildami save.
Sėkmės. Rašyk psichologui:
Vaida
