Pastaruoju metu Petras Vyšniauskas daugiausia muzikuoja tarptautiniuose kolektyvuose, dalyvauja spontaniškuose projektuose. Be koncertinės veiklos, saksofonininkas dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, komponuoja ir įrašo kūrinius teatrui ir kinui.
Dabar jau P.Vyšniausko džiazo kvarteto debiutas įvyko 1982 metais Birštono džiazo festivalyje. Tada kvartetui atiteko festivalio Didysis prizas. Nuo tada sėkmė nesiliovė lydėjusi muzikantą. 1983-iaisiais visos Sovietų Sąjungos estrados kolektyvų konkurse jo kvartetas iš kelių tūkstančių įvairaus žanro grupių pelnė II premiją. P. Vyšniauskas buvo išrinktas geriausiu Sovietų Sąjungos saksofonininku, turėjo Metų džiazo muzikanto ir Lietuvos geriausio saksofonininko titulą.
2002-aisiais P.Vyšniauskas tapo Nacionalinės premijos laureatu – už koncertinę ir pedagoginę veiklą, muzikinės kultūros puoselėjimą ir sklaidą pasaulyje.
Geriausiu saksofonininku tituluojamas muzikantas kuklus. Sako nesiekiantis jokių titulų ar liaupsių. „Šie apdovanojimai – tik įvertinimas. Man nėra svarbūs titulai. Tai tik atlygis už gerą muziką ir išlietą prakaitą. Svarbiausia – tobula muzika“, – tikino P.Vyšniauskas.
Pradžia – nelengva
Dabar P. Vyšniauskas žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jis groja su daugybe muzikantų, dalyvauja įvairiuose šalies ir tarptautiniuose muzikiniuose projektuose.
P.Vyšniauskas yra dalyvavęs beveik visuose reikšmingiausiuose pasaulio džiazo festivaliuose, grojęs su iškiliausiais šiuolaikinio džiazo korifėjais, tokiais kaip Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Čekasinas, Bobo Stensnas, Džonas Kristensenas, Tomašas Stanko, Hanas Beninkas, Stivas Leisis, Kentars Karteris, Teo Jorgensmanas, Džimis Ouvensas, Eliotas Šarpas, Polas Džefris, Čarlis Mariano, Karlas Bergeris, Anatolijus Varipovas, Klausas Kugelis, Raineris Vinteršladenas bei žinomas JAV saksafonininkų kvartetas „Rova“ iš San Francisko.
Koncertuoja P.Vyšniauskas ne tik su džiazo, bet ir su liaudies bei akademinės muzikos atlikėjais. Jo kūrybiniai partneriai – įvairūs orkestrai: Lietuvos kamerinis, Šv. Kristoforo, Lietuvos nacionalinis simfoninis. Maestro mielai bendradarbiauja su liaudies dainų atlikėja Veronika Povilionienė.
Daugelio šalių kompozitoriai savo kūrinius rašo specialiai saksofono virtuozui iš Lietuvos. P.Vyšniausko atliekama muzika skamba daugiau kaip pusšimtyje teatro spektaklių, Lietuvos ir Vakarų Europos šalių filmuose.
Kaip sako pats P. Vyšniauskas, saksofonas jį traukė visada, tačiau prieš keturis dešimtmečius šiam instrumentui buvo labai mažai kūrinių. Teko pačiam prašyti, kad kompozitoriai sukurtų ką nors būtent saksofonui. Taip gimė Rimvydo Racevičiaus „Koncertas-improvizacija saksofonui ir simfoniniam orkestrui“, Arūno Navako „Sonata“, Fausto Latėno „Albinoso judėjimai“.
Į šeštą dešimtį ką tik įkopęs muzikantas sako visų pirma išmokęs groti akordeonu. Vėliau į rankas paėmė klarnetą, įvairias fleitas, išmoko skambinti fortepijonu. Tačiau mieliausias buvo ir liko saksofonas. „Šiuo instrumentu groju daugiau nei keturiasdešimt metų. Esu geriausiai su juo susipažinęs. Dabar be saksofono savo gyvenimo net neįsivaizduoju“, – kalbėjo muzikantas.
Koncertai išvargina
Plungėje gimęs P.Vyšniauskas muzikos mokėsi pirmiausia Vaikų muzikos mokykloje, vėliau, 1972-aisiais, įstojo į Stasio Šimkaus aukštesniąją muzikos mokyklą, paskui – į Lietuvos konservatoriją, dabartinę Muzikos akademiją.
Dabar maestro pats dėsto Lietuvos muzikos akademijoje, rengia meistriškumo kursus.
Kaip pastebi muzikantas, kartais saksofonu moterys groja geriau nei vyrai. „Turiu keletą studenčių, kurios labai gerai groja. Svarbiausia – puikiai įvaldyti kvėpavimo techniką“, – tikina P.Vyšniauskas, manantis, kad dirbti mokytoju – savotiškas atsidavimas. „Man patinka būti pedagogu. Susitikimai su studentais duoda labai daug peno ateičiai“, – sako jis.
Pasak muzikanto, labiausiai jam trūksta laiko – kartais jo pristinga net repeticijoms.
„Dabar intensyvus metas, nėra laiko repetuoti mėnesiais. Daugiausia repeticijoms skiriu dvi ar tris dienas. Kadangi dabar yra technikos amžius, natos labai greitai pasiekia muzikantus. Per repeticijas svarbiausia – didžiulė koncentracija, ji leidžia greitai išmokti kūrinius“, – pasakoja P.Vyšniauskas.
Kasdienę įtampa jaučiantis saksofonininkas neslepia, jog kartais jį aplanko ir liūdnos mintys.
„Muzikantai – kaip ir visi žmonės. Pajutus didžiulį nuovargį kartais norisi viską mesti“, – pripažįsta.
Pasak pašnekovo, tokiais atvejais reikalingas poilsis, būtina atitrūkti nuo kasdienybės. Todėl net kalbėdamas apie ateities planus muzikantas pirmiausia prabyla apie atostogas.
„Šie metai buvo labai intensyvūs. Retkarčiais koncertai pareikalauja labai daug sveikatos. Atsigauti prireikia dviejų savaičių. Dabar man būtinas poilsis – vėliau vėl kibsiu į darbus. Koncertuosiu Lietuvoje ir užsienyje“, – sakė saksofonistas.
P.Vyšniauskas po sunkių koncertų mėgsta atsipalaiduoti gamtoje. Ten jis sako ieškantis ramybės ir tylos.
Save išreiškia melodija
Muzikos kritikų nuomone, du svarbiausi P. Vyšniausko „arkliukai“ – improvizacija ir liaudies muzikos inkliuzai – geriausiai atskleidžia jo talentą. Labiausiai publika lieka sužavėta tuo, kaip žymusis atlikėjas yra perpratęs savo instrumento technines galimybes, kaip virtuoziškai priverčia saksofoną kalbėti, dainuoti, šaukti.
Tačiau pats apie žiūrovų simpatijas muzikantas mažai ką tegalėjo pasakyti. „Kodėl ir kaip patraukiu klausytoją, negaliu paaiškinti. Tiesiog groju, išreiškiu save garsais ir melodija. Galbūt klausytojus traukia saksofono universalumas, nes jis apima labai plačią sritį“, – spėlioja muzikantas.
Neseniai Panevėžio muzikiniame teatre koncertavęs P.Vyšniauskas susidarė nuomonę, jog panevėžiečiai turi savo muzikines tradicijas, puikiai išlavintą skonį.
Prakalbus apie muzikinį skonį, muzikantas sakė pats mėgstantis klausytis klasikinės, akademinės muzikos. Todėl nenuostabu, kad apie „tautinį“ popsą P.Vyšniauskas kalba gan kritiškai.
„Lietuviško popso net nereikia klausytis. Atidaryk bet kurį stalčiuką, bet kurias duris, įsijunk bet kurį kanalą ar radiją – popso pilna visur. Apie tokią muziką nuomonės neturiu. Tik žinau, kad jos yra daug“, – šypsosi saksofonininkas.
