Pirmiausia kruopščiai išgrėbstomos praėjusių metų atliekos, išlyginamos per žiemą atsiradusios žemės įdubos. Jos užpilamos daržo žemės ir komposto mišiniu. Sutvarkomi kurmiarausiai. Veja pirmą kartą patręšiama, kai pradeda vegetuoti žolė – paprastai balandžio viduryje. Tinka tiek organinės, tiek ir mineralinės trąšos. Mėšlas turi būti gerai perpuvęs, smulkus, persijotas. Jo seikėjama 10–15 kg/kv. m. Durpių ir komposto (taip pat perpuvusio, persijoto) orientacinė norma – 800 g/kv. m. Jei vegetacija prasidėjusi, žolę pirmiau reikia nupjauti ir sugrėbti, o išbarstytas organines trąšas būtinai išlyginti grėbliu. Išlygintas mulčio sluoksnis neturi būti storesnis kaip 2–3 cm.
Neturint organinių trąšų, naudojamos mineralinės. Vienukart reikėtų išberti 10 g/kv. m azotinių trąšų (amonio sulfato ar nitrato). Karbamidas, kaip azotinė trąša, netinka – gali apdeginti augalus. Be azoto, augalams reikia kalio ir fosforo. Jų ypač trūksta pavėsingose vietose. Fosforo trąšos – ilgai veikiančios, todėl užtenka vienkartinio tręšimo – geriausia rudenį, baigiantis vegetacijai, ar po pirmųjų šalnų (3–5 g/kv. m). Kalio trąšas galima berti ir rudenį, ir pavasarį (5–7 g/kv. m). Rudenį šių trąšų gavę augalai būna atsparesni šalčiui, taip pat ir pavasariniam pelėsiui.
Svarbu trąšas išberti tolygiai. Priešingu atveju veja atrodys „lopiniuota“. Kur iškris daugiau azoto granulių, žolė išleis daugiau ūglių, o kitose vietose krūmysis prasčiau. Pavasarį patręštą veją pakartotinai reikės pamaitinti birželį ir rugpjūčio pradžioje. Dažniau pjaunamą žolę teks ir tręšti dažniau.
Specializuotos – patogios
Patogiau ir ekonomiškiau naudoti atskirų komponentų mišinį ar kompleksines trąšas vienoje granulėje. Yra specialios „Trąšos vejoms“ (lėtai tirpstančios) 20–5–10, skirtos dekoratyvioms pievelėms, stadionams, sporto aikštynams. Jomis paprastai užtenka patręšti 1–2 kartus per sezoną: pavasarį (5 kg/100 kv. m) ir vėliau, kai veja mindoma ir prastai atrodo (3 kg/100 kv. m).
Įsimetus samanoms, reikia berti „Trąšas vejoms“, naikinančias samanas. Šiose trąšose esantis azotas skatina žolės augimą, o geležies sulfatas naikina samanas. Patręšus (100–200 g/kv. m) greitai sumažėja dirvos paviršiaus pH, todėl samanos nebegali augti, pradeda ruduoti. Parudavusios samanos iš žolės pašalinamos grėbliu.
Samanos geriau sunyksta, kai trąšos beriamos ant drėgnos žolės. Visas kitas trąšas reikėtų berti ant sausos žolės, tačiau kai prognozuojamas lietus.
Labai išretėjusio žolyno neužtenka patręšti. Jį reikia įsėti, geriausia tokiu pat sėklų mišiniu. Kad gerai sudygtų, sėklos beriamos į išpurentą, pradžiūvusią dirvą. Purenant kartu įterpiamos fosforo, kalio trąšos. Azoto trąšas galima išberti pasėjus, suvolavus pasėlį. Neseniai įrengtas menkas vejas ir ten, kur velėnos sluoksnis silpnas, papildomai žoles įsėti galima nepurenant velėnos paviršiaus.
Vejos vėdinimas
Intensyviai mindomam žolynui, ypač kai veja senesnė ar žemė molinga, gali prireikti papildomos pagalbos. Sutankėjusi dirva prastai sugeria vandenį, žolių šaknims pradeda trūkti oro, maisto medžiagų. Norint atgaivinti tokį žolyną, velėna išgrėbstoma aštriadančiu grėbliu, suakėjama arba apdorojama mechaniniu ar elektriniu aeratoriumi.
Besisukantys jo spygliai iššukuoja vejos paviršių, padaro dirvoje mažas skylutes ir pašalina piktžoles nepažeisdami žolės šaknų. Mažame plote veją galima tiesiog subadyti aštriadantėmis šakėmis (10–15 cm tarpais, 10 cm gyliu). Ant aeruotos vejos dera paskleisti 0,5–1 cm smėlio sluoksnį, jį gražiai išlyginti.
