Kilmės – zarasiškis, iš įmintų kultūrinių darbų pėdų – vilnietis, rokiškėnas, kaunietis, kulautuvietis, raudondvarietis, A. Svidinskas sako esąs laimingas, kad visą gyvenimą dirbo ir dirba tai, kas artima „dūšiai“ – kad darbas sutampa su pomėgiu, būtent Rytų Aukštaitijos – ir net tik jos – etnokultūrinių tradicijų puoselėjimu.
Etnografas, muzikantas, dainų kūrėjas ir atlikėjas, Rytų aukštaičių sambūrio vadovas A. Svidinskas gyvena Raudondvaryje, Kauno r. Dirba vietos kultūros centro meno vadovu bei Kauno „Vyturio“ vidurinės mokyklos etnokultūros mokytoju.
- Gyvenate netoli Kulautuvos, čia 2001 m. Jūsų iniciatyva gimė tradicinis dainuojamosios poezijos festivalis „Akacijų alėja“. Supažindinkite su savo dabartinėmis – meno vadovo pareigomis.
Vadovauju folkloro kolektyvui „Piliarožė“ ir muzikinių projektų grupei „Vitražai“.
Antai kovo 21 d. centre vyko mano sumanyto II respublikinio tarmiškos kūrybos konkurso finalas, tą pačią dieną – ir Kauno rajono folkloro kolektyvų peržiūra, o kovo 27 d. „Mažoji akacija“ – šventinė kolektyvų ir pavienių atlikėjų atranka į „Akacijų alėją“.
Interneto svetainėje „Žalia žolė“ inicijavau dainuojamosios poezijos tekstų konkursą. Iš 110 kūrinių jau atrinkti 3 geriausi, pagal juos ir 30 kitų tekstų mano bičiuliai bardai kuria dainas. Per gegužę vyksiančią perklausą paaiškės, kuri skambės festivalyje „Ant žemės krašto“, kitame mano sumanytame projekte. Festivalis vyks birželio 6 d. prie Raudondvario pilies, ant stataus šlaito, kur buvo grafų Tiškevičių vasaros orkestrinė.
Tą vietą Raudondvario žmonės vadina žemės kraštu, pavyzdžiui, jaunimas sako ten skiriąs pasimatymus. Todėl ir pavadinome festivalį „Ant žemės krašto“. Beje, Kulautuvos gatvė „Akacijų alėja“ padiktavo tenykščio festivalio pavadinimą.
Šiųmečio festivalio „Ant žemės krašto“ pirmoje dalyje „Dainuoju žalią žolę“ bus renkamas dainių dainius – teksto ir muzikos autorius, atlikėjas. Skaudu, kad poezijoje ieškoma tik unikalių, vienetinių poezijos blyksnių. Manau, nėra baisu, kad trečdalis lietuvių rašo eiles, nes gausybė išskalauja unikalumą. „Žalia žolė“ šiuo atveju svariai prisideda.
Man sekasi, kad vis sutinku žmones, kurie padeda įgyvendinti idėjas, šiuo atveju – Raudondvario kultūros centre (direktorė Violeta Visockienė). Jis šįmet šalies I kategorijos kultūros centrų konkurse laimėjo pirmąją vietą.
Dar man sekasi, kad dirbu su mano tikslu – etnokultūros puoselėjimu – susijusį darbą ir galiu save išreikšti kaip asmenybė – visuomenei prisistatyti savo dainuojamąja ir rašytine poezija.
Iš motinos išmokau dainuoti, o iš tėvo – groti gitara, tad nepadoru būtų tai apleisti...
- Kodėl įkūrėte Rytų aukštaičių sambūrį, organizavote respublikinį tarmiškos kūrybos konkursą?
Sambūris atsirado prieš dvejus metus netyčia – kai paaiškėjo, kad ne man vienam rūpi išsaugoti rytų aukštaičių tarmes. Sambūryje – apie 40 šios idėjos siejamų žmonių – verslininkų ir kultūros, meno atstovų, tarp jų poetas Vladas Braziūnas, aktorius ir režisierius Algis Latėnas, verslininkas Algis Narutis.
Minėtas tikslas pirmiausia egoistinis – norime kalbėti gimtąja tarme, tačiau ir altruistinis – siekiame padėti ir kitiems norintiesiems taip kalbėti. Taigi Rytų aukštaičių sambūrio užmojis gelbėti gimtąją tarmę – altruistiškas ir egoistinis...
Dalyvauti Sambūrio organizuotame tarmiškos kūrybos konkurse kviečiami visų etnografinių regionų žmonės. Pernai konkursą laimėjo dzūkė Ona Glebienė. Ne tik rytų aukštaičiui savo žemėje baugu tokiam būti: prabilkite gimtąja tarme, ir pamatysite, kokios reakcijos sulauksite!.. Dažniau pašaipos nei pagarbos.
Lietuvoje bandoma apginti kitataučių teises, tačiau ignoruojamos savų regionų žmonių teisės: į lietuvišką raidyną įtraukiamos svetimos raidės, bet nesukuriamos naujos užrašyti tarmiškiems garsams! Tauta nekalta, jei puoselėja kitų tautų tradicijas, gerbdama ir išlaikydama savąsias. Tauta, garbinanti svetimas vertybes, bet niekindama savas, ilgai neegzistuos.
Žlugdyti tarmiškai kalbančiojo orumą – tas pats, kaip šaltinį užpilti betonu. Šaltinis galbūt ir prasiverš, bet neaišku, ar tekės ta kryptimi... Tai kas, kad atsiribojome nuo rusifikacijos?!. Juk visais syvais pasinėrėme į anglifikaciją! Kas liks iš mūsų kalbos, pilnos rusicizmų, germanizmų, anglicizmų?! Cizmai... Praradę tarmes, netenkame šaltinio, iš kurio galėtume pasipildyti. Ar blogai, kad šnekamoji kalba neseniai pasipildė gyvais žodžiais „bratka“, „tata“? Tai kas, kad jie atėjo per menines humoristines priemones.
Per vėlai susizgribta gelbėti tarmes, norisi, kad taip neatsitiktų ir su bendrine kalba.
- Kaip iš motinos mokėtės dainų? Kur gimėte, augote, mokėtės?
Užaugau Zarasų seniūnijos Liaudiškių kaime, netoli Latvijos sienos, todėl puikiai jaučiu, suvokiu pasienyje gyvenančios vienos kalbinės grupės bendrumą. Netoli Latvijos sienos – ir Stelmužės ąžuolas. Rytų aukštaičių sambūris ir Zarasų viešoji biblioteka sumanė Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetį švęsti prie šio dar gyvo senolio – gegužės 30 d. kviesime šalies žmones jį pagerbti dainomis, poezija, savo gerumu.
Ąžuolą aptversime juosta tolėliau, nei dabar aptvertas, nes pavasarį pavojinga trypti medžių šaknis. Simboliška: Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmetis – kartu ir visų baltų tūkstantmetis. Latviai ir lietuviai laikytini viena tauta, prieš tūkstantį metų jų kalbos nebuvo nutolusios. Stelmužės ąžuolo pavadinimas atspindi abiejų tautų jungtį: latvių „muiža“ reiškia „sodyba“. Vadinasi, kur senolis ąžuolas, kadaise buvo sodyba žmogaus, kurio vardas ar pavardė prasideda „Stel“.
O namie šeima – mama, sesuo ir aš – nuolat dainuodavome vakarais. Viena vakarienę ruošia, kita kitką dirba, aš krosnį kuriu – ir traukiam visi liaudies dainas, romansus. Tėvas retai prisijungdavo. Jis ir dėdė daugiau grodavo. Dėdė smuiką, mandoliną buvo padaręs. Ir senelis instrumentus darė. Sesuo Alma Andrijauskienė ne taip seniai vadovavo Salako folkloro ansambliui. Jos sūnus Gintaras – Sadūnų kapelos narys, kuria eiles ir muziką.
- Kuria tarmiškai, kaip ir Jūs. Abu savos kūrybos aukštaičių tarmės dainas atlikote susibūrę į „Šulinį“, išleista kolektyvo, deja, jau iširusio, kompaktinė plokštelė, kasetė. Kodėl folkloras „neatstojo“ nuo Jūsų ir palikus gimtuosius namus? Kur studijavote, kaip atsidūrėte Rokiškyje? Gyvendamas šiame mieste, kaip, beje, ir kitur, palikote ryškius savo kūrybinės veiklos pėdsakus.
1972 m. baigęs Zarasų vidurinę mokyklą, įstojau į Vilniaus inžinerinės statybos institutą (VISI) ir ėmiau ieškoti folkloro kolektyvo, kuriame galėčiau dalyvauti. Ketinau ateiti į tuometinio Pedagoginio instituto (dabar universitetas – VPU) „Poringę“. Bet taip atsitiko, kad su keliais VISI studentais vakaronėse sudainavome liaudies dainų, ir buvome pavadinti visiukais. S
u manim dainavęs Rimas Braziulis pasiūlė kurti folkloro ansamblį. Abu studijuodami dar vadovavome 18-os vidurinės mokyklos folkloro kolektyvui. Jis vėliau tapo VISI oficialaus folkloro ansamblio pagrindu. Oficialiu kolektyvas tapo, kai jam vadovauti atėjo Evaldas Vyčinas, o mes, studentai, oficialiai to negalėjome daryti. Į Rokiškį atvykau 1981 m. gavęs paskyrimą dirbti statybose. Tais pačiais metais su jaunų žmonių grupele naujamečiame vakare jau dainavome liaudies dainas.
- Labai tuomet garsėjo Jūsų įkurtas folkloro ansamblis „Gastauta“ – tikras rokiškėnų pasididžiavimas. Iš kur toks pavadinimas?
Kolektyvas ir dabar gyvuoja. Žodis „gastauta“ minimas sutartinėje, kurią man Ragelių kaimo autobusų stotelėje padainavo sena močiutė: „Mart martela, mart ražela, gastauta gastautėla, gastauta lelijėla.“ Tai garsiažodis, per drąsu būtų ieškoti jo prarastos prasmės. „Gastautai“ vadovavau su Giedrium Viduoliu. Iš mūsų pajuokavimų gimė „Ambrozija“. G. Viduolis, arba tata, ir dabar joje, tik grupė kitaip vadinasi.
Etnokultūros studijas VPU baigiau 2000 m. Bet ar diplomas svarbiausia? Kai nuolat giliniesi į artimą, brangų dalyką, įgyji, manau, gilesnių žinių, nei siekdamas tik diplomo.
- Ar prabyla protėvių iš tėvo pusės šauksmas – griebtis medžio?
Tik laisvalaikiu, kaip ir žvejoti. Juk visa mano vaikystė išmirkusi ežeruos – Smėlynėje (kitas jos pavadinimas Laukesas), Balte. Drožiu tik smulkius daiktus: sprindžio dydžio fotelį, plonytį obels lapą...
Prie gimtojo ežero dabar neprieisi – užsitvėrę savininkai. Tačiau mums priklauso sala pelkėje. Kaip į ją patekti, kai vienintelis priėjimas – per tą užtvertą plotą? Užtai praverčia gitara – ją imu, norėdamas išsakyti savo poziciją. O kanklės – dvasinės erdvės harmonizavimo įrankis.
Štai Jūsiškės pozicijos atšvaitas dainoje: „Tai, kas įprasta daras dabar/ Man lig šiolei baisu./ Mes – lietuviai,/ Didžiavomės tuom ir ne veltui,/ Mes didingi/ Tadu, kai mus engia kiti,/ Bet mes baisūs,/ Kai stojam viens brolis preš kitų./ Kai laisvi, mes – bejausmiai,/ Pavydūs, šalti ir pikti./ Aš esu tik tadel, kad/ Kažkas dą išliką mum švinta/ Ir kad galim dą pasidalint/ Ir vargais, ir džiaugsmais.“
- Su tomis pat, juodomis, kanklėmis seniai nesiskiriate?
Kai 1980 m. Jonas Trinkūnas mane supažindino su tautodailininku, liaudies instrumentų meistru Jonu Bugailiškiu, šis pasikvietė mane į savo dirbtuves Vilniaus senamiestyje, parodė šešias kankles ir paprašė jas suderinti. Paskui paklausė, kurios skamba geriausiai. Kai pasakiau, tarė: „Jos tavo!“
