Kaip prižiūrėti sanpaulijas, kad jos išties džiugintų akį? Šį klausimą uždavėme vilnietei Rimai Žibutei. Moteris tikina, kad tokia pavardė įrašyta jos dokumentuose. Ji kviečia į „daržą“, kuris okupavęs vieną virtuvės sieną. Ant lentynų išsirikiavusios beveik 300 veislių sanpaulijos.
„Tikslaus skaičiaus nebežinau, reikėtų daryti „inventorizaciją“. Ant mano palangės joms būtų tamsoka, todėl, kolekcijai pradėjus didėti, prireikė ir „gyvenimo sąlygas“ gerinti. Gėlėms labai patiko dirbtinis apšvietimas. Įrengiau automatinį reguliavimą, tad šviesa įsijungia naktį, kai elektra pigesnė ir savo keistu švytėjimu tikriausiai gąsdina kaimynus“, – šypsodamasi demonstruoja apšvietimo sistemą moteris.
Ji pasakoja, kad gamtoje, Afrikoje, auga tik penkių rūšių sanpaulijos, visos kitos yra selekcininkų darbo rezultatas. Hibridinių sanpaulijų išvesta tiek daug, kad patinkančią rastų net keisčiausio skonio žmogus. Net tas, kurio manymu žibutė turi žydėti ryškiai raudonai. Tačiau dažniausiai žiedai įvairių atspalvių melsvi, mėlyni su baltu, rausvi, balti.
Pagal žiedus sanpaulijos skirstomos į paprastąsias, pusiau pilnavidures, pilnavidures, margaspalves. Lapai taip pat gali būti įvairių formų, dydžių ir spalvų. Selekcininkų dėka žiedų spalva keitėsi nuo baltos iki tamsios, vos ne juodos, aksominės violetinės, įvairių atspalvių (gelsvo, melsvo, rausvo), su baltais, mėlynais, žalsvais, banguotais žiedlapių pakraščiais. Lapų forma taip pat kito: lygūs virto banguotais, margais, o margumas irgi labai įvairus: kai kurių sanpaulijų veislių balsvi tik lapų pakraščiai, kitų visi lapai nubarstyti baltai.
„Fantasy“ serijos sanpaulijos yra taškuotos įvairaus ryškumo dėmėmis, turi dvispalvius ar trispalvius žiedus. Jų dydis taip pat įvairus: nuo 1,5–2 cm, iki 8–9 cm skersmens.
Sanpaulijų (Saintpaulia ionantha) tėvynė – Rytų Afrika. Šias melsvai violetines gėles XIX a. pabaigoje atrado V. Sen Polis. Sėklas perdavė Vokietijos karališkajam botanikos sodui. Čia buvo suteiktas lotyniškas Saintpaulia pavadinimas. Vėliau atrastos ir kitos rūšys, pavyzdžiui, S shumensis, iš kurios kilo šiuolaikinės miniatiūrinės sanpaulijos. Jau 1898-aisiais išvestas pirmasis hibridas raudonais žiedais.
Senos ir naujos
„Yra apie 150 senų, retro veislių, iš užsienio kolekcijų sugrįžo selekcininkės Griniuvienės ‘Ežerų šalis‘, prof. Dambrauskienės ‘Lituanica‘, ‘Labas rytas‘, selekcininkės Būtienės ‘Eldija‘, ‘Alba Regija‘. Lietuvoje daug kas augina sanpaulijas, kurių jau buvo galima įsigyti sovietiniais laikais, tačiau nauji hibridai kolekcininkui kur kas patrauklesni“, – šypsosi Rima, prisiminusi, kaip svajojo turėti žaliai žydinčią ar kuo mažesnę gėlę.
„Metus laiko užtrunka, kol iš lapelio išaugintas augalėlis pražysta, paskui dar reikia įsitikinti, kad naujo hibrido požymiai įsitvirtino, vadinasi, pakartoti tai mažiausiai 3 kartus“, – apie daug kruopštumo ir kantrybės reikalaujantį selekcininkų triūsą pasakoja Rima.
Jei sanpaulijoms patinka sudarytos sąlygos, jos žydi beveik ištisus metus, tik kartkartėmis pailsi ir vėl krauna naujus žiedus. Šios gėlės nepakenčia skersvėjo ir tiesioginės saulės.
Vasarą sanpaulijoms geriausios rytinės, vakarinės ir šiaurinės palangės, žiemą – pietinės. Žydi, kai diena trunka bent 10 val., geriausiai jaučiasi, kai namuose 18–22 laipsnių šilumos. Jei temperatūra nukrinta iki 16 laipsnių, jos greičiau pradeda pūti arba sirgti. Tiesiai ant šaltos palangės sanpaulijų geriau nestatyti, dažna augintoja ant jos padeda putplasčio, kad apsaugotų šių augalų šaknis. Taip pat reikia patraukti toliau nuo lango, kad lapai neliestų stiklo.
„Kiekvienai gėlytei, net visai miniatiūrinei, reikia vietos, jei pernelyg suglausime, jos pradės vargti. Mažam augalėliui geriau mažutis vazonėlis, didesniam – didesnis, tačiau ne per didelis: lapai turi tiestis už jo ribų. Jei vazonas bus per didelis, lapai užaugs kaip kopūsto, o žiedų nebus. Augalai turi genetinę atmintį, o gimtinėje sanpaulijų gamta nelepino“, – pasakoja Rima.
Sanpaulijų būna standartinio dydžio, pusiau mini, mini ir mikro.
„Kuo mažesnė, tuo įdomesnė, tik priežiūra sudėtingesnė, kartais – tikra juvelyrika, tenka net padidinamąjį stiklą pasiimti“, – sako moteris rikiuodama augalėlius pagal dydį, kad savo akimis galėtume įvertinti skirtumą.
Priežiūros ypatumai
Sanpaulijoms patinka drėgnas oras, bet purkšti jų nerekomenduojama. „Svarbiausia – tinkamai laistyti. Jos negali nei perdžiūti, nei peršlapti. Žiemą, jei stovi padėkluose su vandeniu, išbūna nelaistomos iki pusantros savaitės. Žemė lengva, puri, skurdoka. Aš jas laistau gana šiltu vandeniu ir joms tai patinka, lieju iš apačios, į lėkštelę. Mini sanpaulijas gausiai perlieju, taip, kad vanduo perbėgtų. Kitoms leidžiu pusvalandį siurbti iš lėkštelės, paskui vandens likutį išpilu“, – dalijasi patirtimi Rima.
Nors sanpaulijos mėgsta drėgną orą ir žemę, jos supūva, jeigu vandens patenka ne ten, kur reikia – ant lapų, žiedų, į skrotelę. Tad geriau turėti laistytuvėlį plonu snapeliu arba naudoti buteliuką su snapeliu nuo trąšų, ar vaistinėje įsigyti klizmos kriaušę. Jei nėra laiko vandeniui pašildyti, galima laistyti ne šaltesniu kaip kambario temperatūros. Žinoma, geriausia, kai jis dieną ar dvi pastovėjęs.
„Jei bent lašas vandens pateko į skrotelę – ten, kur formuojasi nauji lapeliai, tuojau griebiu popierinę servetėlę ir nusausinu“, – priduria moteris.
Jei sanpaulijoms trūksta šviesos, jų lapeliai bus pakelti viršun, jei jos per daug – nusvirę, tarsi apglėbę vazonėlio kraštus, o žiedai išsiskleis po lapais. Kad augalai gražiai susiformuotų, kas keletą dienų juos galima pasukti.
„Jeigu šios gėlės nežydi ilgiau kaip metus, greičiausiai laikomos per tamsiai, per šaltai, per sausai arba joms kažkas netinka. Kas – nustatyti dažnai net nepavyksta, nes sanpaulijos – gėlytės su charakteriu. Tokias užsispyrėles geriau „atjauninti“ – nupjauti dalį stiebo ir įšaknydinti iš naujo. Jeigu taip atsitinka, kad sanpaulija perdžiūva, negalima jos iškart gausiai palaistyti. Reikia truputį palieti ir sudėti į polietileno maišelį, tarsi į miniatiūrinį šiltnamį“, – pataria Rima.
Ji šypsosi ir sako, kad bene puikiausias drenažas sanpaulijoms yra iš natūralaus kamščio trupinėlių, nes pats nepūva ir drėgmės nekaupia. Tad sodinant šias gėles labai praverčia sauso vyno kamšteliai.
Persodinimas ir tręšimas
Sanpaulijos žydi ilgai, net iki kelių mėnesių. Su mažomis pertraukomis kai kurios spartuolės gali žydėti net ištisus metus. Žydinčių nereikėtų persodinti. Tačiau apskritai persodinimą šios gėlės mėgsta, nes tuomet atsinaujina smulkiosios šaknelės, kuriomis augalas ima maistines medžiagas iš dirvos.
Jaunas sanpaulijas galima persodinti du kartus per metus – pavasarį ir rudenį, o suaugusias – kartą per metus. Ne rečiau kaip kas ketverius metus rekomenduojama atjauninti. Suaugusiai standartinio dydžio gėlei užtenka 8–9 cm skersmens vazonėlio.
Persodintą, palietą augalą galima dėti į plastikinį maišelį ir užrišti. Per savaitę sanpaulija įsitvirtins, sudarys gerą paviršinių šaknų tinklą. Kas kelias dienas maišelį reikia atrišti ir išvėdinti. Po 2–3 savaičių gėlė vėl sukraus žiedus, o dar po mėnesio pražys.
„Pirmuosius du mėnesius po persodinimo tręšti nebūtina. Vėliau rekomenduojama kas 2 savaites, o rudenį bei žiemą pakanka ir kartą per mėnesį. Jei tręšite trąšomis žydinčioms kambarinėms gėlėms, mažinkite nurodytą koncentraciją. Sanpaulijų geriau nepatręšti, negu permaitinti. Jei taip atsitinka, jos gausiau nežydi, bet nustoja augti“, – perspėja Rima.
Dauginimas
Sanpaulijas nesunku padauginti lapeliais. Imami tik sveiki, stiprūs, netinka labai jaunų augalų lapeliai, taip pat seni.
„Nereikia skinti lapo iš pačios kraštinės eilės ir iš vidurio. Geriausiai tinka lapai iš antrosios ir aukštesnės eilės.
Pirmos eilės (apatiniai) lapeliai vadinami senais, jie vaikų gali užauginti, bet iš tokių augaliukų dažnai nesulaukiama žiedų. Negalima skinti lapo, jei tiesiai virš jo yra žiedynkotis. Nelikus atramos, žiedynas beveik visuomet žūsta“, – sako Rima.
Lapą ji pataria atsargiai nuskinti prie pat stiebo, nepaliekant lapkočio liekanos, kad netyčia nesudarytume sąlygų vystytis puviniui. Tada kotą maždaug 2–3 cm nuo lapo nupjauti aštriu daiktu, pavyzdžiui, kanceliariniu peiliu. Kadangi atžalėlės formuojasi lapkočio pjūvio vietoje, kotelio negalima sodinti giliai. Rekomenduojama ne giliau nei 5 mm.
Sodinti galima į kiminus (pelkių samanas), labai purų žemės mišinį, vermikulitą ir t. t. Spartuolės atžalėlės gali pasirodyti ir po poros savaičių, bet normaliai jos išlenda maždaug po mėnesio–pusantro.
„Lapelį gerai kuo nors paremti, nes kai kyšo ilgesnis kotelis, lapas dažnai išvirsta“, – Rima rodo mažais pagaliukais ir net ausų krapštukais kruopščiai paramstytus lapelius.
Moteris pastebėjo, kad jaunoms sanpaulijoms ypač patinka augti sustatytoms į plastikines dėžutes nuo pyragų, tai savotiški maži šiltnamiukai, kurie atrodo bent šiek tiek gražiau nei plastikiniai maišeliai.
Kitas dauginimo būdas – auginti šakneles vandenyje.
„Labai aštriu peiliu nupjautus lapelius geriausia pamerkti mažuose rudo stiklo buteliukuose tol, kol išleidžia šakneles, ir tuomet sodinti į gruntą. Merkti reikėtų į gerai nusistojusį vandenį ir jokiu būdu nedėti į jį trąšų, nes, šaknydinimui naudojant trąšas, veislinės sanpaulijos gali mutuoti. Dėl šios priežasties labai atsargiai tręšiu ir jaunus augalėlius – vaikučius“, – perspėja Rima.
Ir priduria, kad dažna gėlių mylėtoja mano, jog geriausiai auga vogtos gėlės. Bet veislinių sanpaulijų geriau nevogti – kiekviena jų augintoja žino, kuris jos augalas jaunas, netinkamas dauginti, kuris gal auginamas parodai ir rūpestingai formuoja gražią lapijos formą.
„Nuskynus ne tą lapelį, visą skrotelės vaizdą galima sugadinti nepataisomai. Kolekcininkės mielai dalijasi augaliukais. Jos dar ir paaiškins apie savo gėlytės „kaprizus“. Labai svarbu išsaugoti sanpaulijos pavadinimą – tai tarsi augalo „pasas“, pagal kurį specialiuose kataloguose galima atsekti visą jo atsiradimo istoriją: autorių, šalį, kurioje išvestas, ir net metus“, – sako Rima.
