Sakysite, kad visi žino, kaip prižiūrėti plaukus. Tačiau kodėl Lietuvoje tiek daug žmonių suvargusiais, nudegintais plaukais, panašiais į ligotos pelės kailį? Ir tai negali būti atsitiktinumas, kai „netyčia“ pataikai pas prastą kirpėją ar „netyčia“ turguje nusiperki pigius plaukų dažus. Tai jau sistema, nes šiais laikais mums atrodo patraukliau ką nors nusipirkti, nei įdėti pastangų ir valios, kuri dažniausiai nieko nekainuoja.
Taigi, pasak mus konsultavusios plaukų stilistės I. Novikevičienės, vienas pagrindinių dalykų — taisyklingas plaukų trinkimas. Plaukų trinkimo priemones reikia rinktis švelnias ir atsižvelgiant į plaukų būklę, o ne tas, kurios buvo naudojamos prieš dažant plaukus, prieš cheminį šukavimą ar jaunystėje.
Pirmiausia — šampūną reikia pilti ne ant galvos, o į delnus, tada juos patrinti, kol šampūnas suputos. Be to, šiuolaikinės plaukų trinkimo priemonės — labai veiksmingos, tad trumpiems plaukams, ypač jei jie plaunami kasdien, tereikės keleto lašų, ilgesniems nereikės nė arbatinio šaukštelio.
Tad žinodami tai, galėsite arba sutaupyti, arba nusipirkti geresnio šampūno, nes jo užteks ilgesniam laikui. Žinoma, instrukcijoje to nerašoma, bet juk gamintojai ir nesuinteresuoti, kad šampūno pirktumėte mažiau.
Tačiau ne tik taupymas čia svarbu — susipylę pusę litro šampūno ant galvos, galimas daiktas, gerai jo neišplausite arba — jei plaukus išskalausite gerai — sunaudosite labai daug vandens. Be to, vanduo taip pat sausina odą. Žodžiu, šampūno naudokite kuo mažiau.
Šiais laikais retas kuris turi ilgus, vilnijančius plaukus, kaip rodo reklamos, todėl rūpintis jais būtina nuo vaikystės. Tad plaukų džiovintuvu ir žnyplėmis reikia naudotis kuo rečiau, tik išskirtiniais atvejais. Geriausia plaukus džiovinti natūraliai. Taigi išsitrinkite galvą tik atsikėlę, o kol ruošitės į darbą ir lakstysite po kambarius, jie tikrai išdžius.
Be to, nuožmiai netrinkite plaukų rankšluosčiu, nedusinkite jų užsirišę juo galvą, šlapių nedraskykite plaukų šepečiu. Geriausia drėgnus pasklaidyti rankomis, o iššukuoti jau pradžiūvusius. Beje, ilgus plaukus reikia šukuoti nuo galiukų, po truputį kylant aukštyn, o ne braukti nuo šaknų žemyn. Atminkite, kad plaukus reikia gerai iššukuoti ir prieš plaunant, ir prieš miegą. Pasirūpinkime vandeniu
Vanduo iš čiaupo paprastai būna kietas ir nelabai tinka nei odai, nei plaukams. Tad turint ūpo šiam tikslui galima pasiruošti specialaus minkšto vandens: į iš anksto užvirintą vandenį įberti geriamosios sodos miltelių (1 litrui — ketvirtis šaukštelio). O jei dar pasirūpintumėte iš anksto pasigaminti žolelių nuoviro, jį užšaldyti, o vėliau, esant reikalui, ištirpinti, pašildyti ir panaudoti plaukams skalauti — būtų puiku.
Plaukams skalauti labai palankus iš anksto sušaldytas į ledą ir paskiau ištirpintas vanduo. Mokslininkų patvirtinta, kad toks vanduo turi labai veiksmingų biostimuliuojamųjų ypatybių. Reguliariai naudojant tokį vandenį, itin pagerėja odos ir plaukų būklė — plaukai tampa stipresni, sumažėja pleiskanų ir odos riebumas. Taigi nereikės jokių stebuklingų brangių šampūnų.
Renkamės priemones
Šampūnas turi gerai išvalyti odą ir išplauti plaukus, nedirgindamas odos, nepašalindamas visų riebalų, išsiskirti žema šarmine reakcija (pH 5,5 — normalios odos rūgštingumo lygis). Visų kitų šampūno komponentų, turinčių maitinamųjų ir atkuriamųjų ypatybių, funkcijos — tik antraeilės.
Šampūnuose yra daugybė įvairių plovimo substancijų ir aktyviųjų medžiagų, skirtų paviršiui išvalyti ir jo tempimui sumažinti (anijonų, katijonų, amfoterinių ir kitų medžiagų). Be to, juose yra ir hidrofobinių junginių (pvz., izopropilmiristato), saugančių odą nuo perdžiūvimo.
Į šampūnus dedama įvairių augalų ekstraktų, natūralių aliejų, vitaminų, mikroelementų, mažos koncentracijos eterinių aliejų, pieno, medaus, kiaušinių baltymų ir kt. Taip pat naudojami aktyvieji komponentai (aminorūgštys, peptidai, silikonai, ceramidai ir kt.).
Į šampūnų sudėtį gali įeiti vitaminai B5, B6, B12, E, aminorūgštys ir peptidai, kurie reguliuoja vandens kiekį odoje, be to, aminorūgštys, kaip baltymų dalis, sudaro visų gyvųjų audinių pagrindą ir yra vienos svarbiausių gamtos komponentų.
Šampūnus nuo pleiskanų reikėtų naudoti labai atsargiai, nes juose yra priešgrybelinių, antibakterinių, antiseptinių medžiagų, antibiotikų komponentų, mikroelementų, sieros, deguto, cinko piritionato, oktopirokso, seleno, akmens anglies dervų, molių, augalinių ekstraktų ir eterinių aliejų bei Negyvosios jūros mineralinės druskos.
Prieš pasirenkant tokią priemonę reikia kreiptis į specialistą, kuris galėtų nustatyti pleiskanų atsiradimo priežastis, pleiskanų tipą, nes, pavyzdžiui, sausos ir riebios odos seborėjai gydyti reikia skirtingų priemonių.
„Cheminiai“ pavojai
Vilniaus visuomenės sveikatos centras pernai gavo daugiau kaip 10 pranešimų, kad šampūnuose rasta draudžiamos cheminės medžiagos — konservanto metyldibromo gliutaronitrilo, kuris neseniai ES buvo uždraustas, tad saugokitės jo.
Į šampūnų sudėtį, siekiant didesnio priemonės putojimo, dedama sintetinių medžiagų — alkilo benzeno sulfonatų, vadinamųjų detergentų, pavyzdžiui, Ammonium Lauryl Sulfate, Sodium Laureth Sulfate, galinčių dirginti galvos odą.
Sodium Laureth Sulfate randama apie 90 proc. šampūnų. Dėl šios cheminės medžiagos vyrauja dvi priešingos nuomonės. Vieni mokslininkai teigia, kad ši cheminė medžiaga, naudojama kosmetikoje, yra visiškai saugi.
Kitų nuomone, tai ne tik alergenas, bet ir medžiaga, sukelianti galvos odos problemas — dermatitą, seborėją, plaukų plonėjimą ir net slinkimą. Be detergentų, šampūnuose naudojama konservantų, kuriems vartotojas taip pat gali būti alergiškas.
Tad paskaitykite šampūno sudėtį, ar ten nėra „įtartinų“ medžiagų, ir pajutę kokį nors neigiamą poveikį tuoj pat jo atsisakykite, nes galite ilgam įsigyti problemų.