Užaugau „naminėje“ aplinkoje. Name ant Jiesios kranto, su skalbinių burėmis, sodu, daržu, agurkų kokonais ir krapų skėčiais lysvėse, serbentais, sodo šešėliais ir atšešėliais, su visom tom faktūrom ir tekstūrom, kurių šiandien ant savo aštuntojo aukšto laktos blokiniame daugiabutyje be proto ilgiuosi ir kartais išeinu į jų „medžioklę“ kur nors Vilniuje, ir ne tik...
Kadangi esu pagrandukas – dar turiu du brolius, kurie už mane gerokai vyresni – tėvai labai mane mylėjo, ir apskritai turėjau laimingą vaikystę, kaip sakė Saulius Šaltenis, atsakinėdamas į panašų klausimą – nešalau, nealkau ir niekas manęs nelupo nei diržais, nei kokiom spygliuotom vielom. Na, paskui, aišku, už viską tenka kiek ir atsiimti. Ir kaip asmenybę vėliau jau tave gyvenimas „suskulptūruoja“.
- Ką laikote savo mokytojais?
Tai turbūt ne tik skaitytos knygos ir tokie rašytojai, kaip Hermannas Hesse, Gabrielis Garcia Marquezas, Bronius Radzevičius (studijų laikais – ypač) ir kiti, bet ir – lietus, vėjas, sniegas, šaltis, rabarbaro „sąnario galvutė“, neabejotinai – lietuvių kalba, oi, kai pagalvoji, daug jų, tų mokytojų... Kita vertus, neturiu vieno mėgstamo rašytojo, nes jų labai daug.
Skirtingais amžiaus tarpsniais aktualizuojasi vis kiti rašytojai ir vis kitos knygos. O jei tai tos pačios knygos – tai vis kažkas kita jose, kiti klodai. Niekas taip neparodo, kaip tu pasikeitei, kaip tavo kadaise skaitytos knygos, prie kurių vėl sugrįžti.
Neseniai atradau Bruno Schulzą su jo nuostabiomis „Cinamoninėmis krautuvėmis“, tokį sodrų, kad, anot Sigito Parulskio, metaforos varvėte varva per puslapius. Italo Calvino su jo „Jeigu pakeleivis žiemos naktį“ – kaip tikrą rašymo laisvės mokyklą. Amžinos „meilės“ – Robertas Musilis, Karen Blixen, Albert‘as Camus, visada Julio Cortasaras, Jorge Luis Borgesas – universaliųjų struktūrų meistras, aukštųjų sferų muzikos kūrėjas, man primenantis Bachą, neseniai atrastas Witoldas Gombrowiczus, tiesiog labai daug kas...
- Kas padėjo įveikti jaunatvišką naivumą, atvėrė spalvingesnį pasaulį nei juoda ar balta?
Jaunatviškas naivumas, kai jam ateina laikas, pats išgaruoja. O tas laikas ateina su pojūčiu, kad nesi pasaulio bamba ir negali savęs traktuoti pernelyg rimtai... Mano pirmoje knygoje „Išėjusi šviesa“ nemažai skirstymo į juoda ir balta, maksimalizmo ir, kas blogiausia, – noro teisti.
Laikui bėgant, pačiai apsikuliant įvairiose situacijose, teisti norisi vis mažiau, vis daugiau – atleisti. Tolerancijos ribos išsiplečia – iš to ir spalvos su šimtais atspalvių... Santykis su dalykais darosi išmintingesnis, ramesnis, tada pamatai, kad kas nors labai svarbus gali laikytis ant „plonyčio“ niuanso, o ne ant kokios nors „storos“ esmės.
- Ką vadinate magiškuoju realizmu?
Kai praeitis ir dabartis susilieja į magišką tikrovę, kai ribos tarp šiapusinio ir anapusinio pasaulio išnyksta, kai sąlygiškosios tikrovės dalykai, visiškai neįmanomi mums įprastoje realybėje, tampa absoliučiai „legalūs“.
Iš Gabrielio Garcia‘os Marquezo, magiškojo realizmo patriarcho, ilgainiui turbūt išaugama, taip kaip iš Hermanno Hesse‘s, bet tie dūmai, kuriuos jis, tiksliau, jie – Lotynų Amerikos magai: Juano Rulfo, Augusto Roa Bastosas, Julio Cortasaras ir kiti, paleido, tebetvyro ore ir smelkiasi į literatūras. Kritikai pastebi, kad magiškasis realizmas po Sauliaus Tomo Kondroto, apsukęs ratą, ko gero, vėl vienaip ar kitaip grįžta į lietuvių literatūrą...
- Kada kasdienybėje atsiveria gilesnis, prasmingesnis tikrovės suvokimas?
Netikėtai. Neišvengiamai kokio nors lūžio momentu. Kai ta kasdienybė įskyla kaip kiaušinis ir staiga pamatai prasišviečiant auksą ar sidabrą... Bet kažin ar literatūroje kasdienybė išvis egzistuoja, dėl to būtų galima labai ginčytis... Štai romanistas Andrius Jakučiūnas sako, kad net nelabai numanąs, kas ta kasdienybė, „supraskit – man visada šventė“, – juokauja...
- Nuo ko prasideda knyga?
Nuo mažo taškelio. Auksinio danties, suvynioto į nosinę. Kokios nors istorijos skeletėlio ar detalės, kurios siūlą imi vynioti ir jau matai, kad išvyniosi pasaulį. Kaip panašiai turbūt nutiko Isabellei Allendei, kuri, išgirdusi, kad miršta jos senelis, sėdo rašyti jam atsisveikinimo laiško, ir ilgainiui tas laiškas virto įžymiaisiais „Dvasių namais“.
- Kaip atrodo Jūsų kūrybinė „virtuvė“?
Joje daug virtuvinių rykų, aprūkusių puodų ir prikaistuvių. Po radiatoriumi, šiltoje vietoje, jau kyla užmaišyta mielinė tešla. Begalė prieskonių – baziliko, raudonėlio, činčibero, cinamono ūkų... Nesėdu rašyti tol, kol po ranka neturiu piestelės pipirams grūsti... Ir jau tikrai mano „virtuvėj“ su žiburiu nerastum peniuaro, makiažo, žvakių šviesos, sukuriančių ypatingą kūrybos atmosferą, kokią mėgsta viena garsi autorė...
- Kaip atrodo Jūsų namai?
Klausti, kaip atrodo tavo namai, tai klausti, kaip atrodai tu pati, ir į tai atsakyti, ko gero, sunkiausia. Namai – tai sienos, paveikslai, baldai? Kas? Na, jei to klausiat, tai mes, pavyzdžiui, turime zebriškai dryžuotus baldus, panašius į tuos, kurie buvo filme „12 kėdžių“, ir aš kartais linksmai įsivaizduoju, kaip mano svečiai, draugai ir pažįstami, sėdėdami ant tų dryžuotų minkštasuolių, bando nuspėti, o gal net sėdmenimis pajusti (apčiuopti) – kaip vargšas Kisa Vorobjaninovas – ar po apmušalais kartais nesama tų 150 tūkstančių aukso rublių vertės deimantų, už kuriuos būtų galima atdaryti nuosavą žvakių fabrikėlį, o kas apie tokį fabrikėlį nesvajoja...
Man ne taip svarbu, kaip (ypač kaip – kam nors) atrodo mano namai, daug svarbiau, kad grįžusi, užtrenkusi paskui save duris, atsiduriu juose lyg savo pačios kokone ir esu visiškai saugi...
- Šviesūs Jūsų gyvenimo momentai. Kas įkvepia ne tik rašyti, bet ir gyventi?
Šviesūs gyvenimo momentai paprastai ateina po tamsmečių. Nes jei būtų tik tie ištisai šviesūs ir galėtum tik šypsotis, būtum, na, kaip čia švelniau pasakius, – nepakaltinama... Kitaip tariant, jei nebūtų anų, tai nežinotum, ir kas šitie, šviesmečiai.
Mane įkvepia paprasčiausias pojūtis, jog esu gyva. Kad turiu pirštų pagalvėles, kuriomis čiuopiu daiktus ir pasaulį. Kad – užuodžiu ir ta uoslė mane vedžioja po toliausius praeities labirintus ir podėlius. Kad matau. Kad dar neužkalkėjusi galva ir, turiu vilties, – neužburbėjusi širdis. Kad kol kas nulaikau rankose ledo kirtiklį, kuriuo daužau kasdienos banalybę ir žiūriu, ar po ja kas nors gyvas kruta. Iš to galbūt ir rašymai...
- Su kokiais iššūkiais susiduriate kaip rašytoja?
Su kokiais nors didesniais ar mažesniais iššūkiais susiduriu kiekvieną kartą sėsdama prie stalo. Rašydama niekada nesijaučiu komfortabiliai ir užtikrintai, priešingai, visada ištinka krizinis momentas, kai atrodo, kad tekstas – „neįvyks“. Ir taip, velniai rautų, kaskart. Pagaliau iššūkis yra – keistis, mesti skūrą, neigti save buvusią.
- Ką manote apie dabartinę literatūros situaciją?
Kasmet yra išleidžiama jūra knygų, kurioje tikrai geros literatūros – lašai. Ir taip yra visame pasaulyje. Kaip ją surasti, pastebėti, išgriebti – skaitytojui didžiausia problema, nes kritika čia ne visada už rankos pavedėja... Paprastai labiau pastebimos tos knygos, apie kurias leidžiami spalvoti muilo burbulai ir kyla ne visada pelnytas šurmulys.
Tad kartais atrodo, kad dėmenys susikeitė vietomis: kur kas svarbesnis yra gero įvaizdžio kūrimas – jau nebeatsiejama literatūros proceso dalis: savęs pateikimas, rašytojo simpatiškumas, grožis, jaunystė, įdomi, patraukli biografija, gyvenimo būdo (ne rašymo!) stilius, nei patys kūriniai. O juk turėtų būti atvirkščiai.
Čia labai teisingai pastebėjo Marcelijus Martinaitis apie poetą Joną Juškaitį: kai kurie autoriai šiandien yra tiesiog atkakliai nutylimi ir atrodo, kad literatūroje jų išvis nebeliko. Ir vien todėl, kad jie neiškrečia jokios velniavos!
- Kokia ateitis laukia knygos? Ar vis dar liksime „skaitanti“ tauta?
Nežinau, ar liksim „skaitanti“ tauta, tačiau išleidžiamų knygų kiekis liudija, kad jokio pavojaus, jog išnyksim kaip „rašanti“... O knygos ateitis – globalus klausimas, ir kiek čia visokių banalybių prišnekėta, kiek visko priprognozuota – kad visą erdvę užvaldys medijų ir vaizdo kultūra, o rašytinis žodis bus laidojamas. Na, pagyvensim – pamatysim.
- Jūsų mėgstamiausias metų laikas?
Labiausiai patinka trumpi tarpulaikiai – turbūt dėl virsmo, aštrios būsimo nuojautos – pati vasaros pabaiga prieš rudenį (ypač), kai kvepia rūdijančių dobilų galvutėm, šienu, perbrendusiu daržu, o visų tų kvapų dugne jau būna artėjantis ruduo.
Ir vasario antroji pusė prieš pat pavasarį: smunka, korėja sniegas ir gali išgirsti požeminį garsą, kai, krestelėjusi pasaulį, apie savo užbrinkusią ašį vėl ima suktis žemė (be to, juk knygų mugė!). Tada, žiūrėk, ir koks nors kūrybinis impulsas užpakalin įspiria...
