Taip jau yra buvę. Kodėl ne pavyzdžiais? Kodėl ne pavardėmis? Ogi todėl, kad yra sakoma: su durnium du turgu, o su plikais nėr ko peštis. Aptapšnos...
Seniai, dar sovietų laikais, netikėtai gavau vienos britų leidyklos laišką. Jie ten sumanę išleisti pasaulio tautų būdingiausių anekdotų rinktinę. Leidėjai, kažkur nugirdę, kad esu komedijų autorius, prašė atsiųsti jiems keletą lietuviškų.
Surašiau kelis vaikystėje girdėtus anekdotus ir nunešęs parodžiau Lietuvių kalbos ir literatūros instituto Tautosakos skyriui. Ten žinovai iš visų atrinko tik vieną, kuris man pačiam atrodė ne toks jau įspūdingas.
Esą, tėvas ir sūnus vieną žiemos rytą pasikinkė arklį, sėdo į roges ir išvažiavo į mišką malkauti. "Kokia graži dienelė!" - pasidžiaugė sūnus. O tėvas - nei juodo, nei balto. Tik saulei besileidžiant, kai šlajos jau buvo prikrautos virbų, jiedu surišo virve, kad neiškraičiotų, tėvas paėmė vadžias ir patvirtino tai, ką sakė sūnus:
"Je!"
Atseit, toks lietuviškas būdas... Mes taip ilgai svarstėme, ar Stasys Lozoraitis būtų tinkamas mums prezidentauti. Galiausiai tą Vilties prezidentą pastūmėme į šalį, o iš nevilties išsirinkome tą, kuris jau vadovavo... Nepagautas - ne vagis, o pagautas kai kam dar artimesnis. Paskui atsidusome, kai S.Lozoraitis netekęs ambasadoriaus JAV posto pasimirė, atsidusome, bet nepasimokėme. Nepasakėme "je"...
Paskui rinkome Vytautą Landsbergį, visiems pažįstamą, žinomą, jį nustebintas pasaulis ir neišrinktą vadino Lietuvos prezidentu. Nepritarėme. Kai profesorius kikendavo, žmonės kalbėjo - jis iš mūsų šaiposi, o kai kalbėdavo skaudžiai susirūpinęs, rinkėjai urzgė: jis ant visų pyksta...
O kai iš viso mėsos dubens išsirenki uodegą, kartais atsitinka kaip kitame žemaičių anekdote. Žmogus net atsistodamas vežime kad šventina, kad pliekia arklį botagu. Kaimynas pamatęs ir klausia:
- Tai kur taip leki?
- Ar nematai - kleboną vežu pas ligonį!
- O kur tas tavo klebonas?
Vežėjas atsigrįžta:
- O rukšmyže! Bus jau iškritęs...
Geras klebonas mums būtų ne pro šalį. Aplinkui siaučia "šaukštų gripas", daug kam būtų laikas palengvinti sąžinę ir su atgaila laukti Velykų. Todėl be galo svarbu, kas vadelios tą braškantį mūsų valstybės vežimą. Turime jau kelis pretendentus. Už kai kuriuos ten arklys tikriausiai protingesnis. Nesuprantu - negi jie tokie išpuikę, sukvailėję - nejaučia, kad iš jų prezidentas - kaip iš Gedimino Kirkilo pypkės pykštalietas?
Je!.. Rašau, lyg tebebūčiau užsidėjęs Užgavėnių kaukę. Juokaudamas bandau sutramdyti kylantį šleikštulį. Ir tai MES, švenčiantys savo valstybės vardo tūkstantmetį? Ką mes šiemet rinksime? Prezidentą? Dvylika Europos Parlamento narių ar "Klausimėlio" laidos nugalėtojus?
O mūsų pilkoj padangėj yra žmonių kaip žiburių, bet mes jų nekviečiame, neklausiame jų nuomonės, o veikiau širstame, kad jie per aukštai - kad ir kaip spjaudysi, vis tiek jų nepasieksi.