– Daugelyje Vakarų Europos valstybių pastebima tendencija, kad valstybės palengva traukiasi iš aukštojo mokslo valdymo kontrolės. Įvedami rinkos mechanizmai, pereinama prie tinklo principu pagrįsto valdymo. Taigi randasi naujas valdymo modelis. Žinoma, tai nėra vienareikšmiška ir visuotinė tendencija, apimanti visas šalis. Skirtumų tarp šalių išlieka, o ir apie padarinius spręsti per anksti.
– Kaip įvairiose šalyse yra sprendžiami studijų finansavimo klausimai? Gal universitetų finansavimas yra labiau orientuotas į paramą tyrimams, studijas paliekant lyg tarp kitko? Lietuvoje visas dėmesys sutelktas į studijas ir mokymą – daugumos mokslininkų didžioji darbo dalis universitetuose susijusi su dėstymu, o tyrimai lieka tarsi papildoma veikla.
– Bet tai finansavimo ar bendresnė problema?
– Lietuvos aukštojo mokslo reformos kontekste – ir viena, ir kita. Svarstoma galimybė magistrantūros studijas finansuoti iš paramos tyrimams.
– Manau, tai yra milžiniška problema daugelyje šalių. Bet kurioje šalyje norima skatinti kokybiškus tyrimus ir gerą dėstymą. Finansavimo mechanizmas yra vienas iš svarbiausių vyriausybinio reguliavimo mechanizmų, neskaitant tiesioginio reguliavimo taisyklėmis. Svarbu sukurti finansines priemones, kurios pritrauktų žmones ir į dėstymą, ir į tyrimus.
Pavyzdžiui, galėtų būti finansinės paskatos institucijoms už absolventų laimėjimus. Manau, klaida viską spręsti pagal įeigas – įstojančių studentų skaičių. Būtina įvesti kokybės matavimus: kaip absolventai baigia, kaip jiems sekasi darbo rinkoje. Jeigu gerai, institucija turėtų būti finansiškai paskatinama. Tas pats galioja tyrimams. Nežinau, kokia yra padėtis Lietuvoje, bet tyrimams taip pat reikėtų įvesti kokybės standartus, kuriuos jie turėtų išpildyti, kad gautų finansavimą.
Nesiūlau paskirti labai sunkių užduočių, bet bent jau turėtų būti žinoma, kokie yra kokybės kriterijai. Tai leistų institucijų vadovams ir akademikams apsispręsti, kaip surasti savo vietą sistemoje. Geras pedagogas galėtų nuspręsti skirti 70 proc. savo laiko dėstymui ir tik likusį – tyrimams. Bet tuo pat metu ir geras tyrėjas turėtų gauti galimybę pasakyti: „Štai aš esu puikus tyrėjas, tai yra įrodyta – pažiūrėkite į duomenis apie mano laimėjimus. Leiskite man daugumą laiko skirti tyrimams, šiek tiek padėstant.“
– Kaip vertinate mėginimus reformuoti aukštąjį mokslą Lietuvoje? Tikriausiai girdėjote, kad Lietuvoje bandoma įvesti naują finansavimo mechanizmą? Tai vadinamasis krepšelio principas, pagal kurį pinigai seka paskui geriausiai mokyklą baigusius abiturientus. Finansavimas atsiejamas nuo institucijų. Ar žinote kokių pavyzdžių, kad būtų įvestos panašios finansinės priemonės?
– Tai – gana paplitusi tendencija Europoje ir už jos ribų. Iš principo mintis, kad studentai yra svarbiausi, kad jiems reikia duoti „balso teisę“ – šiuo atveju finansinio balso teisę, – yra vertintina teigiamai. Tačiau šis modelis turi trūkumų – nemanau, kad aukštasis mokslas gali būti lyginamas su kitomis prekėmis, pateikiamomis rinkai. Ar studentai tikrai gali teisingai pasirinkti, yra labai svarbus klausimas. Studentai neišvengiamai klys, rinksis ne tas programas ir institucijas. Tai – ne jų kaltė, tai tik išsamios informacijos apie įvairias programas ir institucijas trūkumo padarinys. Bet manau, kad svarbu suteikti studentams sprendimo galią šiuo požiūriu.
– Kaip tokiu atveju reikėtų susitvarkyti su oligopolinės rinkos problema? Tokiose šalyse kaip Lietuva nėra labai daug institucijų, todėl studentai neturi plačių pasirinkimo galimybių. Juk kai kuriose srityse yra tik viena institucija, atliekanti tam tikros srities tyrimus ir organizuojanti studijas.
– Žinoma, santykinai mažoje valstybėje pasirinkimas yra ribotas. Vyriausybė galėtų jį praplėsti, sakydama: gerai, galbūt geriausias pasirinkimas būtų susiderėti su kaimyninėmis valstybėmis ir siųsti mūsų studentus gauti išsilavinimą ten. Kelios Europos šalys svarsto galimybę įvesti perkeliamas stipendijas, kad studentai gautų paramą iš nacionalinių vyriausybių studijuoti svetur. Labai graži idėja, ypač mažoms šalims, bet yra ir trūkumų. Studentai su stipendijomis gali taip ir pabėgti... Dirbau su šios srities projektu Estijoje. Ji susiduria su tokia pačia padėtimi. Tai, kaip estai visa tai išsprendė, buvo pasirinkimas teikti papildomą paramą sugrįžtantiesiems. Galbūt tai galima pritaikyti Lietuvoje?
– Kaip manote, ar mažoms šalims verčiau telktis ties keliomis sritimis, kuriose galima tikėtis pasiekti proveržį, ar svarbiau gerinti mokslo kokybę visose srityse?
– Manau, kad mažoms šalims svarbu pradėti nuo savo stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių, o ne žvalgytis, ką daro kitos šalys, ir išbandyti jų praktikas. Tarkime, Lietuva galbūt pastebėtų: mes neturime stipraus verslo ir pramonės sektoriaus, aukštu lygiu dirbančio su technologijomis. Tai faktas. Jei taip yra, tai gal nereikėtų skirti daug dėmesio verslui ir pramonei universitetų lygmeniu. Esant nedideliam aukštojo mokslo institucijų skaičiui, darbo pasidalijimas yra neišvengiamas. Tai gali būti sunkus sprendimas: „Mes nesiūlysime tam tikrų programų, neinvestuosime į tyrimus šiose srityse, nes nesame didelis žaidėjas šioje srityje, ir tai neturi sąsajų su mūsų ekonomika. Bus geriau, jei išsilavinimas šioje srityje bus įgyjamas tarptautiniu lygmeniu, bendradarbiaujant su partneriais.“
– Lietuvoje nuogąstaujama, kad, įvedus mokesčių už mokslą ir paskolų sistemą, nukentės humanitariniai ir socialiniai mokslai. Visi pabrėžia pritaikomumą rinkoje, o studentus gali atbaidyti tai, kad kai kurios studijos niekada neatsipirks. Kokie yra ir turėtų būti finansavimo ir valdymo mechanizmai, kad socialiniai ir humanitariniai mokslai nenukentėtų?
– Aš per daug to nebijočiau. Ši galimybė buvo pastebėta daugelyje valstybių. Buvo atkreiptas dėmesys, kad rinkos mechanizmų įvedimas kitose šalyse neturėjo jokio neigiamo poveikio humanitariniams ir socialiniams mokslams. Studentai juos vis tiek renkasi. Žinoma, gerai, kad jie stodami mąsto ne tik apie pinigus, bet ir nori tapti kalbų, socialinių mokslų ir pan. specialistais.
– Ar manote, kad mažai šaliai, tokiai kaip Lietuva, tai gali atsiliepti drastiškiau?
– Tai, žinoma, svarbus klausimas. Didžiojoje Britanijoje ar Prancūzijoje palyginti lengva išsaugoti tokius mokslus, nes yra pakankamas sistemos dydis bent jau išlaikyti reikalingą mokslininkų skaičių, taip pat – iš visos šalies surinkti pakankamai studentų, kurie norėtų studijuoti, tarkim, lotynų kalbą. Mažesnėje valstybėje, pavyzdžiui, Nyderlanduose, iškyla kritinės masės problema. Tada laikas įsikišti vyriausybei ir paremti šias sritis. Jos turi būti finansuojamos ne tik iš mokesčio už mokslą.
– Konferencijoje apie Lietuvos aukštojo mokslo reformą, kurioje dalyvavote, buvo daug diskusijų apie akademinę ir administracinę kultūrą, modelius... Ar manote, kad padėtį galima iš esmės pakeisti reformomis, strateginiu racionaliu mąstymu?
– Tai bus labai ilgas procesas. Daugelyje Europos šalių pokyčiai vyksta palaipsniui. Bet jie vyksta. Pažiūrėkite į Bolonijos proceso įgyvendinimą. Pavyzdžiui, Vokietijoje ir Nyderlanduose lygybė buvo viena iš pamatinių vertybių aukštajame moksle. Vokietijoje netgi į konstituciją įrašyta, kad visi universitetai yra lygūs. Per pastaruosius penkerius–septynerius metus nuo šios idėjos traukiamasi, nors tai buvo taip įaugę į valstybės kultūrą.
Dabar jau kalbama apie universitetų skirtumus: Nyderlanduose įvedamos specialios programos gabiausiems studentams, Vokietijoje įvesta geriausius laimėjimus rodančių universitetų paramos sistema – niekas nebūtų galėjęs to įsivaizduoti dar prieš keletą metų. Dar nežinia, ar šios reformos pavyks, bet vien tai, kad tokia politika buvo suformuluota ir įgyvendinta, jau yra konkretus radikalus pokytis.
Taigi mokymasis iš praktikos, maži žingsniai ir savo stiprybių bei silpnybių analizė – štai pradžia. Aišku, reikia ieškoti geros praktikos pavyzdžių už šalies ribų, bet labai sunku jų surasti, be to, jie labai priklauso nuo kultūros. Gali būti geros praktikos pavyzdys Suomijoje, bet tai nereiškia, kad Lietuva gali jį perkelti.
„Atgimime“ taip pat skaitykite:
Iš bankų ir iš bankų skolinsis studentas
Ministro Pirmininko sudaryta darbo grupė pateikė siūlymus dėl studentų paskolų sistemos pertvarkos. Egzistuojančią paskolų sistemą iš tiesų buvo būtina tobulinti, tačiau darbo grupei baigus darbą būsimieji studentai taip ir nesužinojo, kokiomis sąlygomis galės tikėtis valstybės remiamų paskolų. Marius Skuodis.
Jūs turite diktuoti pilietinių judėjimų madas
Didžiosios Britanijos Salfordo universiteto profesorius George McKay, tiriantis alternatyvias kultūras, protestus ir visuomenės judėjimus, sako, kad liberalios demokratijos dvasia pasižymi tuo, kad ilgainiui visi pradeda mąstyti vienodai. Visuomenės aktyvistai turi drumsti šią ramybę, kad demokratija būtų nuolat atnaujinama ir plečiama. Džinos Donauskaitės pokalbis.
Padėtis, išeitis, alternatyva
Ekonomikos krizė įsibėgėjo ir gilėja. Jau gausėja svarstymų apie tai, kiek ji gali užtrukti. Trumpai tariant, ar mūsų ūkio trajektorija turės V formą ar U formą. Jonas Čičinskas.