Taip tvirtina tyrimą „Vaikų, kurių tėvai išvyko iš Lietuvos, psichologiniai ir socialiniai gerovės veiksniai“ atlikę Darbo ir socialinių tyrimų instituto (DSTI) bendradarbiai.
Nors Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos užsakyto tyrimo rezultatai rodo, kad laikinai palikti išeivių vaikai dažnai niekuo nesiskiria nuo savo bendraamžių – pasižymi tais pačiais sugebėjimais ir tomis pačiomis ydomis, o iš emigracijos kartais net gauna naudos, specialistai tikina, kad iš tiesų situacija nėra gera, ypač nagrinėjant kiekvieno vaiko atvejį atskirai.
„Turime į vaikus žiūrėti ne kaip į visuomenės dalį, o kaip į individą. Net ir tie dešimt ar penki procentai, kurie susiduria su sunkumais, yra svarbūs. Problemos gali išryškėti vėliau, ne tėvų išvykimo laikotarpiu“, - per pristatymą pažymėjo viena iš tyrėjų, DSTI vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Rasa Zabarauskaitė.
„Mokytojai padėtį dažnai vertina optimistiškai, esą ji nėra kritinė. Kai kurie duomenys lyg ir nėra grėsmingi, kai lyginame tam tikras vaikų grupes, - pažymėjo darbo grupės vadovas prof. Algis Šileikis. – Tačiau išvykę tėvai yra esminis rizikos veiksnys, beveik toks pat kaip skyrybos. Tam tikra prasme tai yra šeimos tragedija, didžiulis emocinis krūvis.“
Vaikai keičiasi į neigiamą pusę
Ilgiau nei pusmetį užtrukusį tyrimą sudarė socialinė-ekonominė ir psichologinė dalys. Pirmoje dalyje buvo apklausti mokytojai, pateikę informaciją apie 324 vaikus, antroje – 173 vaikų (6-12 metų amžiaus) mokytojai ir Lietuvoje likę vienas iš tėvų arba globėjai.
Su vaikais tyrėjai nebendravo – ne tik dėl to, kad jie yra nepilnamečiai, bet ir dėl to, kad kai kurie esą bijo būti atiduoti auginti kitiems žmonėms, todėl neprisipažįsta, kad jų tėvai išvažiavę.
Net 29 proc. vaikų, apie kuriuos informaciją pateikė pedagogai, gyvena Kauno apskrityje. Antroje vietoje likusioje Tauragės apskrityje – 13 proc. Pusė vaikų gyvena mažesniuose miestuose (dažniau – Biržuose, Kėdainiuose, Raseiniuose, Marijampolėje, Tauragėje), 31 proc. – didžiuosiuose miestuose (dažniau Šiauliuose, Klaipėdoje ir Kaune), 19 proc. – kaimo vietovėse (dažniau Alytaus, Skuodo, Radviliškio ir Kėdainių r.).
58 proc. vaikų – 10-15 metų, 26 proc. – 16-19 metų, 16 proc. – iki 9-erių. Daugiau nei trečdalio iš jų tėvai į užsienį išvyko prieš dvejus metus. Du iš trijų vaikų buvo palikti prižiūrėti seneliams, likusieji – kitiems giminaičiams ar net kaimynams. Tokiai pačiai daliai nepilnamečių nebuvo nustatyta laikinoji globa – kitaip tariant, tėvai nepasirūpino, kad vaikui kas nors teisiškai atstovautų.
Dauguma mokytojų teigė, kad fiziniai vaikų poreikiai tenkinami tinkamai, o emociniai aspektai vertinami kur kas prasčiau. Net 60 proc. vaikų, nors santykiai su tėvais nepasikeitė, jų pasiilgsta, 8 proc. santykiai atšalo ar žymiai pablogėjo, beveik 5 proc. santykiai pagerėjo.
Tyrimas parodė, kad apie 70 proc. išeivių vaikų su bendraamžiais ir pedagogais konfliktuoja retai arba niekada, tačiau apie dešimtadalis neišvengia dažnų ar nuolatinių konfliktų. Dažniau bendravimo problemų patiria vaikai iki 9 metų.
Tik 6,3 proc. mokytojų tikino, kad be tėvų likę vaikai ėmė skriausti kitus, tapo žiaurūs, dešimtadalis proc. – kad tapo mažiau mėgiami bendraamžių, impulsyvesni, sunkiai susikaupia, pradėjo dažniau bendrauti su tais, kurie linkę patekti į bėdą, keiktis, atsirado sveikatos problemų, staigi nuotaikų ir jausmų kaita. Apie 14 proc. vaikų tapo liūdnesni.
Pedagogai 63 proc. atvejų nurodė nesutinkantys, kad vaikai tapo linksmesni. Tiesa, beveik trečdalis jų pradėjo elgtis rūpestingiau ir atsakingiau, penktadalis ėmė pozityviau žiūrėti į ateitį, pasitikėti savimi.
Pedagogų teigimu, 75 proc. vaikų mokymosi motyvacija nepakito, 2,6 proc. – net padidėjo. Tėvų išvykimas turėjo neigiamos įtakos tik kas septinto vaiko pažangumui. Tačiau 16-19 metų amžiaus grupėje pamokas dažniau praleidinėti pradėjo daugiau nei ketvirtadalis moksleivių.
Tėvų emigracijos įtaką vaiko raidai, anot mokytojų, labiausiai galėtų sušvelninti dažnesnės mokyklos psichologo konsultacijos (61 proc.). Trečdaliui atrodo, kad padėtų didesnis moksleivio užimtumas po pamokų.
Kaip pažymėjo R. Zabarauskaitė, nors didžioji dalis vaikų sugeba prisitaikyti prie pakitusios aplinkos ir situacijos šeimoje, laikinas tėvų išvykimas turi neigiamos įtakos skirtingiems jo raidos aspektams.
Emigracija skaudesnė mergaitėms
Anot tyrime dalyvavusios psichologės Marijos Giedraitytės, vaiko raidos sutrikimai priklauso nuo neigiamų – rizikos ir juos atsveriančių apsaugančių veiksnių. Išsiskyrimas su tėvais, išvykusiais dirbti į užsienį, laikomas kaip rizikos veiksnys.
Tyrėjai išeivių atžalų psichologinę būklę nusprendė palyginti su vaikų, patyrusių tėvų skyrybas, ir vidutinio vaiko būkle. Paaiškėjo, kad dalies nepilnamečių tėvai ne tik vienas ar abu yra išvykę į užsienį, bet ir išsiskyrę. Todėl psichologai išskyrė tris panašaus dydžio grupes – „skyrybų“, „išvykimo“ ir bendrą „skyrybų ir išvykimo“.
Daugiausia informacijos apie vaikus iš Lietuvoje likusių artimųjų suteikė mamos (71 proc. atvejų) – tai reiškia, jog kur kas dažniau darbo tikslais į užsienį išvyksta tėčiai.
Psichologai pastebėjo vieną tendenciją – „išvykimo“ grupės vaikų tėvai dažniau turi profesinį ar aukštesnįjį išsilavinimą, o „skyrybų“ – aukštesnįjį ar aukštąjį. „Išvykimo“ grupės respondentai dažniau teigė, kad šeimų finansinė situacija gerėja.
Kaip teigė M. Giedraitytė, daugiausia traumų – tiek fizinių, tiek emocinių – patyrė vaikai iš „skyrybų ir išvykimo“ grupės. Tas pats pasakytina ir apie tėvus.
Tėvų ar globėjų manymu, dauguma visų trijų grupių vaikų prie pokyčių – tėvų išvykimo, skyrybų arba abiejų – prisitaikė normaliai. Tik „išvykimo“ grupėje 8 proc. atvejų pastebėtas tam tikras nuokrypis, tai yra grėsmė nepilnamečio psichologijai. Tuo metu mokytojai kur kas rečiau galvoja, kad emigrantų vaikai daugiau ar mažiau sėkmingai susitvarko su šiuo pokyčiu.
Beje, kaip rodo apklausos rezultatai, mergaitėms tėvų išvykimas turi kur kas didesnį neigiamą poveikį nei berniukams.
„Dažnai žmonės net į užsienį be šuns nevažiuoja“
Tyrimo rezultatų pristatyme dalyvavę SADM ir kitų institucijų atstovai atkreipė dėmesį, kad skaičiai nepatvirtina, jog laikinų darbo emigrantų vaikų psichologinė būklė yra tragiška, kaip dažnai teigiama viešumoje.
Tačiau kaip pažymėjo psichologas Tomas Lazdauskas, kas šeštas iš 6-12 metų amžiaus vaikų, kurių tėvai išvykę, pagal jų elgesio ir emocinius sunkumus patenka į vadinamąją nuokrypio zoną. „Yra 16 proc. vaikų, kuriems būtina pagalba“, - teigė jis.
„Tai – žiauriai daug, - teigė socialinės apsaugos ir darbo ministro patarėja Elena Urbonienė. – Pasekmes jie pajus ne po dienos, ne po mėnesio, o po metų ir dar vėliau.“
Specialistai teigė pastebintys net ir laikinai išvykusių tėvų ir jų atžalų susvetimėjimą. Emigrantai esą įsivaizduoja, kad siunčia namo pinigus ir taip atsveria visas problemas, su kuriomis susiduria jų vaikai. Vienas berniukas, kurį emigracija paliko be tėvo, net pareiškė užaugęs nevesiantis.
Anot M. Giedraitytės, tėvai tyrime dalyvavo nenoriai, buvo nelengva prie jų prieiti, mat net mokytojai vengė nurodyti emigracijos paliestas šeimas. Žmonės esą bijo būti pasmerkti, nenori kalbėti apie tai kalbėti.
„Tėvai pripažįsta, kad elgiasi negerai, - pažymėjo A. Šileikis. – Juk dažnai žmonės net į užsienį be šuns nevažiuoja.“
Dar viena problema, į kurią atkreipė dėmesį ne tik tyrimo autoriai, bet ir SADM bei kitų institucijų atstovai, - ne visi tėvai nustato laikinai paliktų vaikų globą.
Dešimtys išeivių apskritai dingsta lyg į vandenį, taigi vaiko teisių apsaugos specialistams tenka kreiptis į teismą dėl laikino tėvų valdžios apribojimo. Tokie vaikai patikimi globėjams ir neretai lieka su jais visam laikui, o ateityje gali būti įvaikinti.