Neabejojame, diskutuosime iki uždusimo, tačiau pritarsime teiginiui, kad Vytauto Landsbergio, Algirdo Mykolo Brazausko, Valdo Adamkaus (ir net Rolando Pakso) Lietuva liks mūsų prisiminimuose. Liks kaip svarbi epocha, per kurią Lietuva prisikėlė, tapo nepriklausoma, sutvirtėjo, pabandė iš Eurazijos persikelti į Europą.

Šiandien kalbėdamiesi apie būsimus Lietuvos prezidento rinkimus, regis, sunkiai tikime, kad A. Brazauskas ar V. Adamkus vėl ryžtųsi kandidatuoti. Bet tokiuose pokalbiuose retai svarstome -- o kaip V.Landsbergis? Kodėl ši galimybė yra nutylima? Nutylima iš esmės net pačių konservatorių? Negi tai neįmanoma?

Ar tiesiog tiems projektams, kurie krizės metu gali būti realizuojami Lietuvoje, V.Landsbergis yra neparankiausias prezidentas?

Tai klausimai, kurie gimdo ištisą virtinę papildomų klausimų. Ar tauta, kuri neabejotinai pripažįsta V. Landsbergio autoritetą, gali jį išrinkti? O gal pavargome nuo prezidentų, turinčių savas pažiūras, tad norime išsirinkti tiesiog valdininkus? Ar ne(be)reikšminga tai, apie ką neseniai drąsiai pasakė, nedelsiant smarkiai pabartas biurokratų, Nepriklausomybės Akto signataras, ambasadorius Mečys Laurinkus: „Prezidentas privalo turėti pažiūras. Liberalias, konservatyvias, eurokomunistines, nacionalistines ar kitokias – svarbu pagrindas, į kurį atsiremdamas prezidentas kalbėsis su kitais. Laisvo oro prezidentas nesusikalbės su niekuo“?

R.Lopata, A.Bumblauskas:
Ar tauta, kuri neabejotinai pripažįsta V. Landsbergio autoritetą, gali jį išrinkti? O gal pavargome nuo prezidentų, turinčių savas pažiūras, tad norime išsirinkti tiesiog valdininkus? Ar ne(be)reikšminga tai, apie ką neseniai drąsiai pasakė, nedelsiant smarkiai pabartas biurokratų, Nepriklausomybės Akto signataras, ambasadorius Mečys Laurinkus: „Prezidentas privalo turėti pažiūras. Liberalias, konservatyvias, eurokomunistines, nacionalistines ar kitokias – svarbu pagrindas, į kurį atsiremdamas prezidentas kalbėsis su kitais. Laisvo oro prezidentas nesusikalbės su niekuo“?

Taip, V. Landsbergis jau buvo mūsų valstybės vadovas svarbiausiais mūsų šalies gyvenimo metais. Ir jis buvo toks, kokio tuo metu nusipelnė tauta. Jis buvo ir strategas, turėjęs gebėjimą per trumpalaikes politines konfrontacijas ir tarpinius siekius nepamesti galutinio tikslo, ir taktikas, meistriškai rasdavęs kompromisus (jei to reikėjo), siūlydavęs formuluotes išeitims bei sutaikymams.

Dar kartą paklausus – ar tuo metu galėjo būti kas nors geresnis, atsakytume taip, kaip dera atsiliepti į politinį, o ne buitinį ar emocinį klausimą – V. Landsbergis nugalėjo, vienintelis pasirodė stipresnis už aplinkybes, o nugalėtojai neteisiami. Nors nugalėtojams ne vienas pavydi, pripažinkime sąžiningai, kad yra neteisybės gyvenime. Neteisybės, neišrinkus V.Landsbergio prezidentu.

Tiesa, dauguma jo pasisakymų kategoriški, be kompromisų ir dėl to ramesnės prigimties žmonėms ne visada priimtini. Tačiau ar kitaip Lietuva girdi? Ar kitaip girdi Lietuvą pasaulis?

V. Landsbergis yra vienas iš nedaugelio, kurio kalbėjimas turi savo prasmę ir svorį. Paradoksalu, bet jis bene vienintelis, kuris ne tik svarsto kitų nuomones, o pats tas nuomones ir pozicijas kuria.

Plačiai kalbama, kad profesorius yra įtarus, gal net per daug įtarus. Galbūt todėl jis prarado daug šalininkų ir bendražygių. Per ūmus, sakydamas savo nuomonę. Gal kartais daugiau supriešina, negu sutaiko. Gal per mažai tariasi su visais, o daugiau su savais ir su savimi.

Kita vertus, dauguma mūsų žinome, kokias pažiūras turi V.Landsbergis ir kokią Lietuvą pasaulyje jis mato. Mes gerai žinome, kokia ar kokios valstybės nepritartų jo kandidatavimui, ir kodėl. Pastebima, kad dalis Lietuvos viską mato kitaip, nori tylesnės, mažesnės, “lankstesnės“ Lietuvos. Linkusi į Rytus pasižiūrėti pro „rožinius“ akinius.

Tuo tarpu V. Landsbergiui būnant prezidentu daugelis ir net dauguma tikrai žinotų, kas Lietuvoje bus ir ko nebus. Žinotume, kad mūsų valstybės euroatlantinis kursas nepasikeis. Kad nesiblaškysime dar kartą lipdami ant to paties užsienio politikos „ekonomizavimo“ grėblio, kad Lietuvos suverenitetas ir saugumas liks valstybės orientacijos pamatinės vertybės. Būtent to iš prezidento reikalauja Lietuvos Respublikos Konstitucija. Tokių esminių nuostatų reikalauja ir iš mūsų, Lietuvos piliečių.

Jei Lietuva bus su V.Landsbergiu, mes būsime tikri, kad Lietuva toliau sieks būti stipri ir svarbi, priešinsis iš Rytų ateinančiam imperializmui. Žinosime, kad Ukraina, Gruzija ar Moldova bus vertinama ne tik savo ekonomine nauda, bet ir Lietuvos nacionalinio saugumo interesų kaštais - kuo daugiau laisvės aplink Rusiją, tuo daugiau laisvės Rusijoje, tuo daugiau saugumo pasauliui ir Lietuvai.

Mes būsime tikri, kad strateginiai energetiniai projektai nevirs tuščiu parlamentarizmo Lietuvoje stiprybės įrodymu ar žaliava ministerijų „kalviams“ juos iškeisti į Rytų žaliavas.

Mes būsime tikri, kad prezidento veiksmas ar žodis yra jo paties, o ne patarėjų ar jų aplinkų.

Žinoma, V. Landsbergis toli gražu nebūtų idealus Prezidentas. Ne visiems būtų gerai.

Greičiausiai jis ir nekandidatuos. Tuo labiau, kad kandidatuoti trokštančių paprastai netrūksta. Tačiau manome, kad būtina visa tai pasakyti jau vien todėl, kad V. Landsbergis yra ne vien konservatorių.