Toks keistas jausmas žengti pirmus žingsnius šalyje, kur praleisiu artimiausius vienus, o galbūt net trejus metus.
Jau trys mėnesiai, kai esu čia, išmaišyta pusė salos, apvažiuoti veik visi aplinkiniai kaimai, jau net susipainiota, kur būta, o kur ne. Kai gerai pagalvoji – o kodėl Lietuvoje nesu beveik nė vieno kaimelio aplink Vilnių aplankęs? O va svečioj šaly bėgi lyg akis išdegęs.
Kolegos darbe sako: ko čia lakstai, per trejus metus pėsčiom tą šalį išvaikščiosi,atsipalaiduok. Negaliu, o jeigu karas? Galiu ir nespėti išvaikščiot. Na, gerai, po pirmo mėnesio po truputį į smegenis skverbiasi suvokimas, kad tai ne kelionė, tai vieta, kur aš gyvenu. Tokiu atveju gal tikrai spėsiu... Ir čia pat smogia – KAIP? GYVENU?! ČIA?! Brr.
Na, tokiu atveju susipažįstam artimiau, iš vidaus, kaip sakoma. Pirmąjį savo dar nesąmoningo buvimo Kipre mėnesį praleidžiu viešbutyje Nikosijoje. Ir nors šį kartą ne apie politiką, tačiau kiekvienas, praleidęs Kipre kiek daugiau nei keletą dienų, neišvengiamai susiduria su vadinamąja „Kipro problema“. Ji sklando ore televizijoje, spaudoje, vietinių gyvenime ir mūsų, visai ne vietinių, kasdienybėje. Net aš, tebūdamas Kipre ribotą laiką, jaučiuosi turįs netvirtą savo nuomonę ir kartą spėjau susiginčyti su kitu lietuviu „Kipro problemos“sprendimo klausimu.
Dabar net pradėjau mąstyti, kad išsprendus „Kipro problemą“ kiltų kita – antroji – „Kipro problema“ – laikraščiai tušti, tylios vietinių vyrų kavinės, žlugusi politika. „Kipro problema“ – labai kompleksiškas reiškinys, apie kurį parašytas ne vienas traktatas, ir dar ne vienas bus parašytas.
Svetimšaliui labiausiai matoma „Kipro problemos“ dalis – salą veik pusiau dalijanti „žalioji“ linija, arba vadinamoji buferinė zona, kurią reikia kirsti norint iš pietinės Kipro zona, kurią reikia kirsti norint iš pietinės Kipro dalies patekti į šiaurinę. Ir atvirkščiai. Pietinėje dalyje kalbama graikiškai, šiaurinėje – turkiškai. Kai kas nors švenčiama pietinėje dalyje, šiaurinėje – įtemptai dirbama. Ir atvirkščiai.
Kurį laiką smegenys pinasi dėl šių Kipro dalių ir bendro, nedalomo Kipro sąvokos. Pabuvus kiek ilgiau, visai viskas susimakaluoja – kaip kertant buferinę zoną nesupainiojus kalbų ir šiaurinėje dalyje pareigūnui neleptelėjus kali mera („laba diena“), o pietinėje – merhaba...
Ypatingų padarinių gal ir nebūtų, bet kad ilgam įsidėmėtų – tai faktas. Nusiperki kokį daiktą šiaurinėje dalyje ir nešiesi per „žaliąją“ liniją. Pareigūnui beveik neįdomu, ką pirkai, įdomiausia – kiek mokėjai? Sakai, nedaug, gal kokias 80 lirų... „Ko? – klausia graikas. – Lirų? Kas tai yra?“ Uf. Atsikvėpi. Na, gerai, sakai, apie 40 eurų. Va, kitas reikalas, prašom eiti...
Viešbutyje pietinėje Kipro dalyje paklausi, kaip patekt į šiaurinę dalį, – pirmiausia tave perspėja, kad ten pavojinga, baisu (kaip toje plėšikų dainelėje iš „Daktaro Aiskaudos“) ir kad apskritai ten visai neverta eiti, be to, jie neturį jokio supratimo, kaip rasti buferinės zonos kirtimo punktą. Na, paskui ir vaizdas – vargšai turistai kaip partizanai atsargiai slenka tos buferinės zonos link, iš tolo pasistiebdami fotografuoja ir dalis jų jau neria atgalios.
Kiti, drąsesni, keliauja pavojingos šiaurinės Kipro dalies pusėn ir atsargiai dairydamiesi žengia pirmuosius žingsnius neištirtoje žemėje. Tik kiek apsižvalgę atsipalaiduoja ir čia pat sėda gurkšnot turkiško alaus, kuris, objektyviai kalbant, kur kas geresnis už pietinėje dalyje populiariausią KEO.
Paklausit, kodėl nepasakoju apie tai, kaip sekasi turistams iš šiaurinės dalies kirsti buferinę zoną? Ogi labai paprastai dėl keleto priežasčių – visi atvykusieji į Kiprą ne per pietinę šalies dalį laikomi nelegaliai kirtusiais Kipro sieną ir į pietinę dalį neįleidžiami. Be to, visi atvykusieji į šiaurinę dalį – jau gana drąsūs, tad „žaliosios“ linijos kirtimas – vieni niekai. Paklaustumėt, kodėl tie žmonės savo gyvenimą komplikuoja ir keliauja ne taip kaip visi? Todėl, kad iš Turkijos kurortų keltu pasiekti Kiprą trunka keletą valandų ir kainuoja pastebimai mažiau nei skristi iš bet kurio Europos miesto.
Maistas
Porcijos. Restorane nuoširdžiai paklausiau padavėjo, ar kalmarų užkandėlės ir halloumi (vietinio Kipro sūrio) užtenka pavalgyti? Jis man nuoširdžiai atsakė, kad ne. Todėl dar užsisakiau piemenų užkandį – meze… Dabar krachas. Įveikiau tik pusę meze ir tuojau pat teko prašyti visa tai nuo manęs patraukti, nes viskas pradėjo panašėti į nevaldomą apsivalgymo katastrofą.
Vieną vakarą su kolegomis nuėjom į „Irish Pub“ ir vienbalsiai nusprendėm, kad jokie airiški pyragai su grybais ir vištiena, jautiena ar dar kuo nors niekaip negali būti lyginami su turkų ar graikų kepama mėsyte, sūriu, jogurto ir agurkų užkandžiu (tzadziki) , avinžirnių dažiniu (humus) . O viskas puikiai tinka prievyno, graikiškos anyžių degtinės (ouzo) , turkiškos anyžių degtinės (raki) ar alaus.
Tas mūsų laikraščiuose aprašomas „stebuklingas“ Kipro maistas – meze. Maniau, atvažiuosiu sau ir išmoksiu tą meze gamint! Reikės tik receptą susirast. Tad štai – išmokau. Meze – tai ne patiekalas, o gausybė užkandžių. Gauni kokių 10 patiekalų po truputį. Pas mus rašoma, kad patiekiama po 30 patiekalų. Hm. Pavadinkim tai perdėtu noru padaryti įspūdį.
Kiek čia esu, jau išragavau daugybę įvairiausių užeigų siūlomų meze, bet 30 patiekalų dar tikrai neteko skanauti. Gal ir galima gauti tokį rinkinį, bet tikriausiai tik specialiai turistams skirtoje vietoje. O tradicinis meze, mano patyrimu, paprastai susideda iš jogurto, humus, tzadziki, jogurto su baklažanais, graikiškų salotų (ir jokių graikinių riešutų!!!), ant grotelių keptos avienos, halloumi, kelių rūšių maltinukų, kepenėlių ir dar keleto patiekalų.
Bet koks gi žmogus gali įveikti 30 patiekaliukų? Pastarąjį kartą, paragavęs penkiolika, vos galo negavau, be to, vieno patiekalo nevalgiau (nes buvo kepenėlės). Beje, meze – labiau pietinės (pavadinkim – graikiškos) dalies atributas. Patarimas važiuojantiesiems – jei nesate kamuojami ilgalaikio bado, užsisakykit vieną meze dviem – pamatysit, kad tikrai užteks, ir dar persivalgysit.
Graikiškos ir turkiškos (šiaurės ir pietų) virtuvių skirtumai. Kaip čia dabar politiškai teisingai pasakius? Pietinėje dalyje valgo kiaulieną, šiaurinėje – avieną. Na, būkim atviri – visi čia valgo avieną. Pietūs mėgsta pitą, šiaurė – lavašą. Pietūs geria „Nescafe“, šiaurė – turkišką kavą. Pietuose garnyrui patiekiama aliejuje virtų bulvyčių, šiaurėje – virtų ir patroškintų.
Nė viena salos dalis neišsiskiria žuvų patiekalų įvairove. Tiesa, sakoma, kad pietinėje Kipro dalyje yra keletas nuostabių, tačiau labai brangių žuvų restoranėlių.
Ypatingesni patiekalai. Vienas jų – halloumi. Ožkų ir avių pieno sūris kepamas ant grotelių. Nepakartojamai skanu. Tai labiau graikiškas patiekalas.
Iš įdomesnių turkiškų patiekalų – vadinamasis vagies, arba krosnies, kebabas. Pasakojama, kad senovėje neturtingieji vogdavę avis ir, kad nebūtų matyti kepamos mėsos dūmų, pastarąją troškindavo iškastoje duobėje, kur prikūrendavo anglių, sudėdavo avieną ir viską aklinai uždarydavo. Taip per 5–7 valandas buvo paruošiama puikiai troškinta aviena. Dabar tokie kebabai ruošiami į planetariumą panašiose krosnyse ir vadinami firin kebap. Labai skanu!
Beje, šiaurinėje Kipro dalyje vietinių lankomose užeigose prisėdus prie stalo atneš didžiausią krūvą įvairiausių užkandžių. Ir jums visai nebūtina juos visus susikišti į savo vargšus pilvelius,jei dar tikitės pasilikti vietos pagrindiniam patiekalui. Paprasčiausiai parodykit padavėjui, kuriuos užkandžius reikia palikti, o kuriuos galima nunešti.
Bendras Kipro virtuvės bruožas – jei jums nepatinka aviena, tai sveiki atvykę į šalį, kur tikrai su pasigardžiavimu ja mėgausitės! Kava. Čia ji ypatinga ne tiek savo skoniu (niekas negali pralenkti puodelio itališko espreso bet kurio Italijos miestelio užeigoje), kiek pavadinimų skaičiumi, apibrėžiančiu, kiek cukraus bus dedama į jums ruošiamą kavą. Kipro kavos (Cyprus coffee) paruošimo būdas ir skonis nesiskiria visojesaloje, skiriasi tik graikiškos ir turkiškos kavos pavadinimai.
Turkiškai:
Sade – „be cukraus“
Az şekerli
(pusė arbatinio šaukštelio cukraus)
Orta şekerli
saldi“ (vienas arbatinis šaukštelis cukraus)
Ēok şekerli [čok šekerli] – „saldi“ (du arbatiniai
šaukšteliai cukraus)
Graikiškai:
Glykis – „saldi“
Metrios – „vidutiniškai saldi“
Sketos – „be cukraus“
Kainos
Pietinėje Kipro dalyje šiek tiek brangiau, bet tai labiau priklauso nuo to, kokias kainas lyginsime. Pavyzdžiui, benzinas pigesnis pietinėje dalyje. Kava – 2–5 eurai, alus bare – 4–5 eurai, pita greitojo maisto užeigoje – 4–6 eurai, paprasta vakarienė restorane– apie 20 eurų.
Šiaurinėje dalyje sąlygiškai pigiau, bet negalėčiau tvirtinti, kad labai juntamai. Pavyzdžiui, kava kainuoja1–2 Turkijos liras, alus bare – 5 liras, kebabas gatvėje – 8 liras, vakarienė – apie 30 lirų. Tunų žvejyba pietinėje dalyje, Larnakoje, – apie 120 eurų, o šiaurinėje – apie 70. Tačiau būnant ilgiau bendrasis išlaidų dydis pietinėje ir šiaurinėje dalyse išsilygina, tad darytina išvada, kad kainos Kipre gana panašios.
Apytikslis liros ir euro santykis – 2:1.
Žmonės
Moterys į restoranus vaikšto vakarinėmis sukniomis, pabrėždamos viską, ką turi. Visi užsieniečiai, netgi čia dirbantys, atrodo kaip paplūdimio komanda, palyginti su makiažu ir aksesuarais papuoštomis moterimis bei kostiumuotais vyrais.
Kiprietis į darbą keliauja pasidabinęs kostiumu, tvarkingai susišukavęs, nusiblizginęs batus ir dažniausiai sėdėdamas apynaujame automobilyje. Ypač pagarbiai žiūrima į jo didenybę „Mercedes-Benz“. Saloje iki šiol neteko patirti jokios agresijos, nekreipiant dėmesio į kai kurių imigrantų vietinės reikšmės pasišakojimus.
Dar pasirodė keista, kad labai mažai rūkančių žmonių. Tiesa, gerokai daugiau nei Lietuvoje rūkančiųjų cigarus, cigariles. Visai populiarus kaljanas ir, kad ir kaip būtų keista, pietinėje Kipro dalyje. Nespėju Kipre dorai kojų apšilti, kai gaunu kvietimą į vestuves šiaurinėje Kipro dalyje. Oho, pamanau. Na, ir kuo aš čia toks ypatingas? Einu girtis kolegoms. Naujokai sėdi ir nesuprasdami, kas vyksta, varto kvietimus, seniau čia esantys ramiausiai dirba toliau. Sako, vestuvės čia – kaip kino teatras.
Į vestuves Kipre einama bent kartą per mėnesį. Jaunavedžiai kviečia visus, su kuo nors kartą gyvenime yra kalbėję, žymesni visuomenes veikėjai kvietimą į vestuves spausdina laikraštyje....
Visi pakviestieji dovanų neša pinigėlių. Arba brangenybių. Nešančiųjų galybė. Todėl visi stoja į eilę. Ir stovi visą vakarą. Priėjus eilei, „pamergei“ įduoda pinigėlius (televizorių, šaldytuvų ir kitų lietuviams įprastų daiktų niekas netempia), bučiuoja jaunuosius, sveikina jų tėvus ir keliauja prie sulčių stiklinės – jokio maisto nebūna. Kiek pasėdi, pasiklauso muzikos ir keliauja namo. Kartais pašokama, bet jau visai į pabaigą. Sakoma, Kipre taip įprasta stovėti eilėje per vestuves, kad, net organizuojant netradicines, sveteliai vis tiek išsirikiuoja į eilę ir nors kiek pastovi.
Jau pabuvus tik keletą mėnesių Kipre galima pasakoti ir pasakoti. Juk dar visai nekalbėta apie tunų žvejybą, teisės vairuoti reikalus,kalbų pamokas, smagiausias lankytinas vietas ir dar daug ką kita, tad laukite tęsinio.
