„Metai" - neabejotinai dar vienas teatro šedevras, niekuo nenusileidžiantis jo režisuotų VV.Sha-kespeare'o tragedijų „Hamletas", „Makbetas" ir „Otelas" ciklui, o kai kuo jį pranokstantis.
Iki šiol dar neteko matyti tokio asmeniško, net savaip autobiografinio E.Nekrošiaus spektaklio. Kovo 19 dieną įvyks E.Nekrošiaus spektaklio „Pradžia. K.Donelaitis. Metai" Europos teatrų sąjungos premjera Budapešte.
Vertėjai nebuvo daug darbo
Tačiau ir Vilniuje suvaidinto trijų dalių spektaklio pagal K.Donelaitį premjeros metu teatro fojė ir žiūrovų salėje greta lietuvių skambėjo anglų, vokiečių, italų, rusų kalbos. Iš Rygos į E.Nekrošiaus premjerą buvo atvykusi net 52 latvių teatralų grupė.
Vis dėlto vertėja, spektaklio metu tarptautinei publikai vertusi į anglų kalbą K.Donelaičio tekstą, daug darbo neturėjo.
Kaip įprasta E.Nekrošiui, ir naujajame spektaklyje ankšta žodžiams, vyrauja nebyli režisūrinė dramaturgija, kuri ne tik nemėgina iliustruoti K.Donelaičio žodžio, bet ir sąmoningai su juo kontrastuoja arba kuria naujas prasmes.
Amžinai modernus K.Donelaitis
Elitinė Vilniaus ir Europos sostinių publika jau įpratusi prie tokių įspūdingų E.Nekrošiaus spektaklių mastų ir laiko trukmių, viršijančių standartines pustrečios ar tris valandas.
E.Nekrošiaus donelaitiško spektaklio monumentali laiko tėkmė, kurios negali sutrikdyti, paskubinti ar nutraukti, -joks atsitiktinumas, regis, nereikšmingų detalių ir žmogaus veiksmų sureikšminimas ir kruopštus tyrinėjimas, pagaliau ištęstumas, pasikartojimai primena M.Prousto ar J.Joyce'o modernistinę prozą, kuriai irgi reikia laiko, skaitytojo pastangų, kantrybės ir net užsispyrimo.
E.Nekrošiaus netikėtai atskleistas lietuvių literatūros klasiko modernumas dar labiau sustiprėja trečioje spektaklio dalyje „Rudens gėrybės", kurias aktorius Salvijus Trepulis (nauja lietuvių teatro žvaigždė, tiktai prieš metus baigęs Dalios Tamulevičiūtės kursą Muzikos akademijoje) pradeda sukrečiančiu monologu.
K.Donelaičio žodžiai apie saulelę, kuri „irgi palikusi mus greita vakarop nusileidžia", „o šešėliai vis ilgyn kasdien išsitiesia", padvelkia niūriu S.Becketto poezijos grožiu.
Nėra nieko, ko nebūtų gyvenime
Be abejo, E.Nekrošiaus „Pradžia. K.Donelaitis. Metai" - ne apie metų laikus ar gamtos ciklą. Tai tik žmogaus gyvenimo dramos fonas - nuo vaikystės („Pavasario linksmybių") iki senatvės („Rudens gėrybių").
Spektaklis pradedamas skaidria pavasario ir vaikystės kaime scena, kai jau šviečia kaitri saulė, bet dar blizga ledas, plačiai atlapojami trobų langai ir šveičiami stiklai. Spektaklio herojai „iš tamsos į svieto ritasi šviesą", bando pažvelgti į būties gelmę, vis pastuksena į kietą paviršių, tartum tikrindami, ar už jo kas nors slypi.
Jau pradžioje kaimo vaikas, norėdamas prasiskverbti pro blizgantį paviršių, į stiklą prasikerta galvą, kurią susiuva kaimiškais vilnoniais siūlais.
E.Nekrošiaus teatre niekad nebūna nieko, ko nebūtų gyvenime: kiekviena detalė, rekvizito daiktas - realus ir autentiškas, tačiau jam suteikta meno malonė, išvaduojanti jį iš natūralizmo tironijos. Kaip tas lauko akmuo. „Truputėlis degančios materijos", - šie žodžiai, kuriais kitados buvo nusakyta vieno garsaus dailininko tema, galėjo būti skirti ir E.Nekrošiui.
Jo spektakliuose liepsnoja ir ledas („Hamletas"), ir Jago pirštas („Otelas"), o štai dabar net lauko akmuo, lyg Biblijos degantis krūmas, iš kurio pranašas Mozė išgirdo Dievo balsą.
Nei vyžų, nei skrandų
E.Nekrošiaus herojai - ne kokie „suskretę būrai", ne „vyžoti nabagai". Jo spektaklyje nėra nei vyžų, nei skrandų, nei kitos etnografijos (kostiumų dailininkė -režisieriaus žmona Nadežda Gultiajeva).
Mat E.Nekrošiaus spektaklyje gyvai pulsuoja laiko ir istorinių įvykių klodai, įsiterpę tarp šiandienos ir K.Donelaičio „Metų". Iš čia ir orkestrėlis lyg Lietuvių giedotojų ar „Birutės" draugijos laikų, ir knyga, ir laikraščiai, su kuriais rankose mėgo fotografuotis senieji lietuvininkai.
Spektaklyje pagal K.Donelaitį nė žodžiu neužsiminta, kad Prūsų Lietuva buvo lietuviškos knygos ir žiniasklaidos lopšys. Bet visa tai pasakyta.
Lietuvininkų epas
Neatsitiktinai Mariaus Nekrošiaus (režisieriaus sūnaus) scenografijoje vyrauja balta mediena ir raudonos plytos - lietuvininkai šioje žemėje kūrėsi amžiams.
Būties trapumo ir bandymo pakloti jai tvirtus pamatus stulbinantis kontrastas, kai aktoriaus S.Trepulio herojus skriedamas sūpuoklėmis mūrija sieną.
Bet šis žmogaus rankomis sukurtas pasaulis gali pažirti į medinius šipulius, kiekvienas širdies tvinksnis gali būti paskutinis, o iš kelionės į turgų galima nesugrįžti ir padėtus šeimininko po akmeniu namų raktus jau ras svetimi.
Ši atplėštos tautos kamieno dalies ir išvarytų iš gimtųjų namų lietuvininkų tragedija pateikta netiesmukai, subtiliu punktyru, kaip tie atskelti nuo pliauskų ir jau niekad nesužaliuosiantys pagaliukai, lyg sniego pūga sūkuriuojantys scenoje.