Šio garsinio leidinio sumanytojas ir kūrybinis redaktorius - Seimo Pirmininko pavaduotojas Česlovas Juršėnas, autorius - Lietuvos radijo žurnalistas Benas Rupeika. Kaip žinoma - abu Kovos 11-osios Akto signatarai. Plokštelės idėją parėmė Seimo valdyba ir Signatarų klubas.
Signatarų balsai pateikiamai 8-10 minučių trukmės interviu forma, siekiant kuo plačiau apibūdinti asmenybes ir atskleisti žmogiškąsias savybes, nes Aukščiausioji Taryba-Atkuriamasis Seimas pirmiausiai buvo asmenybių sambūris. Politinių diskusijų ir konfliktų įrašuose buvo vengiama.
Kita vertus, Č. Juršėno vertinimu, tai yra "lemtingojo mūsų Tėvynei XX amžiaus paskutinio dešimtmečio įvykiai, išdėstyti pačių jų dalyvių lūpomis".
Tiesa, už šešis iš 124 signatarų - tuos, kurių pavardės jau iškaltos antkapiuose, - kalbėjo artimieji. Pristatant šviesaus atminimo Kazimierą Antanavičių, Gintarą Ramoną, Česlovą Kudabą, Jokūbą Minkevičių, Valerijoną Šadreiką ir Birutę Nedzinskienę taip pat buvo panaudota ir Seimo archyvų medžiaga - autentiški 1990 metų kovo 11-osios posėdžio įrašai su gyvais jo dalyvių balsais.
Glaustas signatarų biografijas plokštelės klausytojams perteikė radijo diktoriai Violeta Mickevičiūtė ir Mindaugas Rastenis.
Žurnalistas B. Rupeika sakosi siekęs kaip galima nuoširdesnio dialogo su kiekvienu kalbėjusiuoju. Todėl, jei pavykdavo, vengė įrašų kabinetuose, miesto triukšme, stengdamasis mikrofoną įjungti signataro gimtinėje ar kitoje vietoje, kur žmogus jaučiasi geriausiai. Pavyzdžiui, su buvusiu Seimo Pirmininku Vytautu Landsbergiu kalbėtasi Kačerginėje.
"Kai per vieną vasarą ir rudenį apvažiavau kolegas iš Tarybos, supratau, kad įvyko kažkas panašaus į posėdį apie žmogiškumą, gyvenimo vertybes, Lietuvos ateities horizontus. Didžiuojuosi - vėl pabuvojau su kilniais, kupinais ryžto, neatsisakiusiais idealų žmonėmis. Taip, tada niekas neturėjo kokio kito tikslo - tik Lietuvą", - plokštelėje kalba B. Rupeika, vietoj neįmanomo interviu pačiam su savimi, kaip vienu iš signatarų, apibūdindamas suasmenintų pokalbių visumą ir plokštelės tikslą. Jo žodžiais, tikslas buvo "pagaliau matyti ne tiek veikėjus, nuopelnus, kiek visų pirma žmones".
Įrašų autorius apgailestauja, kad per praėjusią vasarą ir rudenį vis dėlto nepavyko susitikti su šešiais buvusiais kolegomis, todėl ir jų balsų teko ieškoti Seimo archyvuose.
Tarp tokių - Algirdas Brazauskas, Juozas Karvelis, Kęstutis Grinius, Česlovas Stankevičius, Albinas Januška bei Pranciškus Tupikas. Kartais trukdė atstumai - P. Tupikas šiuo metu gyvena Amerikoje. Kiti galbūt nepritarė interviu idėjai ar tiesiog nerado tam laiko. Pristatant A. Brazauską, panaudota jo kalba iš Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo posėdžio, kur politikas kalbėjo kaip tuometinis kandidatas į AT Pirmininkus.
Visą istorinę aritmetiką plokštelės epiloge pateikia dabartinis Seimo Pirmininko pavaduotojas Č. Juršėnas, kadangi dėl signatarų skaičiaus kartais ginčijamasi.
Jis primena, kad iki 1990 metų kovo 11-osios į Aukščiausiąją Tarybą buvo išrinkti tik 133 deputatai iš 141. Kiti 7, o vėliau ir aštuntasis vietoj mirusio V. Šadreikos buvo išrinkti pakartotiniuose rinkimuose. Taigi, kas vėliau išrinktas, signataru tiesiog nespėjo tapti, aiškina Č. Juršėnas.
Dar tris iš likusių 9 jis taip pat priskiria prie signatarų, kadangi "jie tikri nepriklausomybininkai, bet išrinktosios AT buvo deleguoti į Maskvą ginti Lietuvos nepriklausomybės, kuri formaliai, į laikrodį žiūrint, buvo atkurta, kai šie trys vyrai išvyko iš AT rūmų".
Č. Juršėnas primena ir tai, kad 6 deputatai balsuojant dėl Nepriklausomybės atkūrimo akto vis dėlto susilaikė, tačiau pabrėžia, kad Lietuva buvo vienintelė tarp kaimynių, kur atkuriant nepriklausomybę niekas iš parlamentarų nebalsavo "prieš".