L. Lekavičienė fiordų šalyje gyvena ir dirba šešerius metus. Prieš pusę metų išsipildė jos svajonė tapti taksi vairuotoja.
Mamai Elenai Bakienei ji skambina kiekvieną dieną. Dukart per metus parvyksta į gimtinę.
Kuo norvegus stebina Lina, kuo ją – norvegai?
Nenusisekė man gyvenimas su vyru – išsiskyrėme. Maldydama nuoskaudą, palikau Kauną ir persikėliau į kaimą Raseinių rajone. Gyvenau ūkiškai: laikiau karvių, kiaulių, vištų. Jau pirmaisiais metais supratau, kad nėra prasmės vienai vargti kaime.
Po aštuonerių metų viena gera pažįstama pasiūlė sezoninį darbą Norvegijoje, netoli sostinės Oslo – gėlių šiltnamyje. Penkis sezonus taip – nuo pavasario iki vasaros pabaigos – dirbau. Penkiuose šiltnamiuose – kiekvienas apie 100 kv. m ploto – viena, tik po trijų mėnesių, kai reikėdavo krauti ir pan., padėdavo vietnamietis ir norvegė.
Patiko darbas – buvau pratusi prie panašaus. Ir savininkui tikau, nes žinojau, ką reikia atlikti, nė jam nepasakius. „Galėsi dirbti, kiek jėgų turėsi“, – sakė jis. Net įprato, kad dirbu viršvalandžius. „Na, dirbk, tik žiūrėk, kad sveikata nenukentėtų – nepersitempk“, – perspėjo. Norvegams sunku suprasti, kaip galima dirbti ilgiau, nei numatyta. „Nesąmonė, tai kenkia sveikatai!“ – stebisi jie.
Suvokiau, jog negaliu stovėti vietoje – turiu ką nors daryti, kad gaučiau geresnį darbą. Mano svajonė buvo vairuoti taksi. Seniai tokią mintį audžiau, bet vis aplenkdavo galimybės...
Taigi Kaune pradėjau lankyti norvegų kalbos kursus. Kai vėl nuvykau dirbti, šiltnamių savininkas nustebo, kad kalbu norvegiškai.
Paskui gavau darbą Stavangeryje, už 600 kilometrų nuo Oslo – skalbykloje. Patiko ir šis darbas, bet sunkus, kaip šiltnamyje – vakare kojos linkdavo.
Kol tapau taksiste, ir kitur dirbau.
Italų restorano virtuvėje plušau kaip robotas. Čia dirbo sirai, graikai, turkai, kitų tautybių žmonės, iš Lietuvos tik aš. Lietuviai juk gabūs, ir jie, tai suprasdami, vengė, kad daugiau pasiekčiau: matau, kad daug ką neteisingai daro, bet pasakysi – supyks...
Norvegai žmonių negainioja – padės, paklaus. Tik pastebėjau keistą savybę: kai ateini įsidarbinti, turėdamas geras rekomendacijas iš ankstesnių darboviečių, šypso: „Oi, kokios geros rekomendacijos! Laukite – paskambinsime.“ Lauki mėnesį, du, tris, pusę metų, metus – ir nesulauki. Jie linkę pasitikėti ne popierių šūsnim, o žodinėmis rekomendacijomis.
Senelių namuose taip pat patiko dirbti, bet labai liūdna buvo. Man kliuvo Parkinsono, Alzhaimerio liga sergančiųjų grupė. Jie viską pamiršdavo – kad jau valgė ir t. t. Ir juokinga, ir ne: reikia eiti miegoti, o užsimano pasivaikščioti. Koneveikia tave, kai draudi. Režimas senam žmogui – sunku... Pavargdavau su jais kovodama švelniai, gražiai. Pastebėjau, kad bendradarbių, kurios giriasi, kad čia dirba seniai ir šis darbas joms patinka, pavažiavęs stogas – kalbasi su savimi...
Ir misionierių valgyklos bufete dirbti patiko. Aš juk prekybininkė – baigiau Klaipėdos barmenų mokyklą, ištekėjusi pagal profesiją dirbau Kaune, vasarom – Nidoje, Juodkrantėje.
Paskui pusmetį savo automobiliu naktį vežiojau laikraščius. Antrą valandą keliesi ir vežioji, penktą valandą eini miegoti. Tris valandas pamiegi ir keliesi. Man vis dėlto svarbu miegoti naktį... Kamavo ir su automobiliu susijusios problemos: sugenda naktį, ir daryk ką nori. Bet išsisukdavau. Trečią valandą stumiu automobilį į kalną – ten kalnuotos vietovės, mat akumuliatorius nusėdo. Kokios genialios mintys ateidavo į galvą! Pavyzdžiui, ką daryti – prakiuro varinis vamzdelis tarp radiatorių? Nusilaužiau medžio šakelę ir užkimšau skylutę.
Naktinis laikraščių vežiojimas buvo paskutinis mano darbas prieš taksi... Laikraštyje perskaičiau, kad rengiami nemokami taksi vairuotojų kursai, tik už egzaminus reikia mokėti, būtina sąlyga – norvegų kalba. Grupėje mokėsi 20 įvairių tautybių žmonių. Kas išlaikė egzaminus, kas ne, o man pasisekė: žinojau, kur vežti, nes jau pažinojau Stavangerį.
Išsipildė mano svajonė! Taksi galėčiau važiuoti ir važiuoti – dieną naktį. Tik galva nebeveikia ilgai riedant. Kiekviena diena – vis kitokia: kitokie keleiviai, kitokios vietovės. Nežinia, kur kitądien būsi. Esu laiminga, nes turiu mėgstamą darbą. Rankdarbiai man patiko nuo mažens, bet neturiu tokios gyslelės kaip mama – man artimesni kitaip apčiuopiami dalykai...
Dirbu seniausioje, žymiausioje Norvegijos taksi firmoje „Stavanger taksi“. Jai 90 metų. Sunkiausia buvo pirmąją savaitę: pamatau žmogų ir baiminuosi, ar žinosiu, kur jį vežti. Po mėnesio dingo baimė – jau laukiau keleivio arba užsakymų. Jie ateina kompiuteriu – taksi įranga naujoviška. Reikėjo perprasti atsiskaitymo už kelionę sistemą. Ji sudėtinga – šešių rūšių: be atsiskaitymo grynais, gausu kortelių, ligoniai atsiskaito tam tikrais lapais. Reikia žinoti ir kur stovi koks laivas – į jį tenka keleivį nuvežti (Stavangeris – uostamiestis).
Būtina save nugalėti... Nežinau kelio – skambinu į centrą arba klausiu keleivių, praeivių. Norvegai labai geranoriški, paslaugūs, paklausia, kaip sekasi. Sakau: „Vis geryn ir geryn!“ Jei nesėkmė ištinka, skambina, teiraujasi. Tik šiltai apie juos galiu atsiliepti. Tarp bendradarbių taksistų – turkai, pakistaniečiai, kitų tautų žmonės, jie taip pat draugiški. Neturėjau konfliktų ir su ten gyvenančiais lietuviais, nors girdėjau esant tarp jų konkurencijos.
Rogalando apskrityje, kuriai priklauso Stavangeris, gyvena 179 tautybių žmonės, iš emigrantų daugiausia lenkų – apie 3 tūkstančius.
Itin daug norinčiųjų važiuoti taksi, ypač užsieniečių, buvo pernai, kai Stavangeris buvo Europos kultūros sostinė. Užsieniečių gausu ir šiokią dieną, nes miestas – Norvegijos naftininkų sostinė.
Norvegai, kai vežu juos taksi ir kitais atvejais, stebisi, kaip, atvykus iš svetur, galima išmokti vietos kalbą! Jiems keista, kad Stavangeryje dirbu taksi vairuotoja, neva patys jo gerai nepažįsta. „Na, ir aš eisiu į taksi kursus“, – sako ne vienas. Bet nenueina. Norvegai labai neveiklūs – žada, žada, fantazuoja, bet pritrūksta ryžto.
Pirmą kartą į Norvegiją važiavau kaip į nežinią – nė adreso nežinodama.
Iš Lietuvos į Norvegiją ir atgal vykstu viena savo automobiliu. Kai kelte lietuviai vyrai sužino, stebisi: „Viena? O jei sugestų?“ Kiti tautiečiai nesupranta, kodėl vykstu ne lėktuvu.
Aš – bebaimis žmogus. Gyvenimo užgrūdinta. Drąsi nuo mažens. Buvau ketvirtokė: nutiesė siūbuojantį tiltą per Dubysą, bet draudė eiti, kol nesutvirtinti lynai; traukiam su drauge į mokyklą, ji bijo eiti per tiltą, sakau: „Einu pirma, tu žiūrėk“, kai perėjau, tada ji. Sužinojusi mama barė.
Man įdomiau gyventi įveikiant kliūtį – sunkią užduotį. Monotoniškumas nepatinka. Man svarbu patyrinėti, įsitikinti, išbandyti, nors ir peilio ašmenimis tektų eiti. Pagal Zodiaką esu Tigras ir Vandenis.
Kai iš lietuvių išgirstu, jog man gerai – turiu gerą darbą, sakau: „Reikia stengtis, kad taip būtų – mokykitės kalbų.“ Dauguma Norvegijoje dirbančių tautiečių nenori mokytis vietos kalbos: „Kur čia man, 40-mečiui (-etei)!“ Atseit, per vėlu. Kiti nė 30-ties neturėdami taip mano. Sakau jiems: „Turi laiko – norvegų kalbos žodyną pavartyk: vis žodį kitą įsidėmėsi.“
Mokytis niekada ne vėlu – tereikia įveikti snaudulį, lavinti smegenis. Stovėsi vietoje – nieko nebus... Niekas nieko tau neduos. Pats turi siekti. Gailiuosi, kad per ilgai kaime užsilikau – dumblėjau iš nusivylimo...
Stebiuosi menka norvegų kultūra – kad vyrai pro duris eina pirmiau moterų. Kai pasakau, kad taip neturėtų būti, jie: „Ai, čia Norvegija!“ Bet taisosi...
Norvegės moterys labai paėmusios viršų. Nuo seno taip – kadangi vyrų buvo daugiau, jos juos pašokdindavo. Padėtis kinta, nes vyrai atsiveža moterų iš Tailando, Vietnamo – iš kur nori...
Nepasakysi, kad norvegės didelės šeimininkės. Jos daugiausia perka pusfabrikačius. Geriau tą minutę pagulės, negu apie puodus trinsis.
Visada į Norvegiją vykstu prisikrovusi lietuviško maisto – ir pačios pasidarytų, pasirūkytų dešrų. Nes ne viskas jų tinka ir patinka. Jūrų gėrybes labai mėgstu.
Draugai norvegai savaitgaliais pasikviečia į svečius arba žvejoti. Dugninę meškerę užmetęs po 4–5 skumbres trauki... Norvegijoje labai populiaru maistą gaminti keptuve lauke. Jame kepama mėsa, žuvis. Norvegai per šventes kepa avieną. Kuriuos pažįstu – blaivininkai. Man keista, kad net per šventes negeria, tik kavą, limonadą. Nors savaitgaliais barai pilni. Kai vežu ten pasivaišinusiuosius, jie neretai ryte man palinki gero vakaro. Nuo dviejų bokalų norvegai jau apsvaigę. Šiauriečių kepenys nepakelia daug alkoholio.
Valgis norvegams – svarbiausia. Kai prieštarauju, nustemba: „O kas gali būti svarbiau?!“ Užsikemša picomis, limonadais, kokakolomis ir laimingi. Juokas ėmė klausantis vieno draugų sužinoto recepto: šonkauliukus tris valandas mirkyti kokakoloje, išėmus pavirti ir kepti. Patys pamatė, kad jokio skonio...
Mane užgraužia jų pietūs su kalnais saldumynų. Sakau: „Jie žudo“. Keista, kad norvegai nuo saldumynų nestorėja – matyt, jiems jų reikia.
Norvegai stebisi, kad nevartoju limonado – dūstu, springstu nuo jo. Kokiais kiekiais jie jį geria! Svečiuose man išskirtinai atneša sulčių.
Kai juos pasikviečiu į svečius ir pavaišinu agurkų sriuba, cepelinais, stebisi ir kitiems paskui pasakoja: „Pamanyk – agurkų sriuba!“, „Jos bulvių kukuliuose – mėsa!“ Jų kukuliai be įdaro.
Grybų pilni miškai, bet norvegas negrybaus – valgys pievagrybius iš parduotuvės. Kai grybų prisiplėšusi ėjau iš miško, neatitoko. Draugai stebėjosi sriuba iš jų – turėjau ilgai tikinti, kad baravykai, jie, beje, auga ant samanomis apėjusių akmenų – tikrai nenuodingi grybai. Stebėjosi, ir kai atsiguliau žolėje. Gelbėjo tiesdami ranką, kad atsikelčiau – neva nehigieniška taip gulėti. O širšės, vabalėlio kaip kratosi! Tyčia erzinu vabzdį artyn kišdama.
Norvegai labai neekonomiški – viską meta. Nesubrendę... Šaldytuve trys indeliai to paties maisto: visi praimti, vienas su pelėsiu. Jiems smagu eiti į parduotuvę ir pirkti, o kas stovi – nesvarbu. Viešėdama ryte paprašiau skaniųjų salotų, kurias vakare valgiau – žinau, kad liko. Išgirstu, kad jau šiukšlių dėžėje: „Ai, nusipirksim naujų!“ Arba – kepa žuvį: aštuoni gabaliukai, o miltų – kalnas. Žinau, kur jie keliaus.… Kai pamokau, kad nevalia mesti gero maisto, ranka numoja: „Ai...“, „Taupysi dar miltus!“
Kai, paprašyta patvarkyti kambarius, visur išjungiau šviesą – dieną plieskė net naktinės lempos, – gavau pastabą: „Neišjunk – vakare vis tiek reikės įjungti.“
Taupymas norvegams – tragedija. Mes kitaip įpratę. Tikrai – nuvykęs iš Lietuvos ten patenki į kitą pasaulį. Netaupi karta – iki 50 metų. Vyresnioji sunkiau gyveno, tačiau vaikų neišmokė taupyti.
Labai nusivyliau tenykšte medicina. Skauda skrandį – gerk kokakolos. Taip gydytoja patarė lenkei, kuri už vizitą užmokėjo 200 kronų. Paracetamolis ten – nuo visų ligų. Ir dar po dvi tabletes per dieną skiria. Juk kepenis ardo!
Butą ten galėčiau įsigyti paskolą paėmusi – visi norvegai sėdi banko kišenėje, – bet neskubu – nuomoju. Lietuvos nesikratau – gal grįšiu, juk išvažiavau todėl, kad darbo neturėjau.
Lietuvoje dabar kritinė padėtis. Visame pasaulyje krizė, bet Lietuvoje ji skausmingiausia. Su kuo pabendrauju – pernai darbą turėjo, šįmet – neturi.
Mielai taksiste dirbčiau gimtinėje, tačiau kolegos Kaune sako kartais keleivių laukiantys 3 valandas, tiek pat gyventojų turinčiame Stavangeryje bemat jų sulauki.
