DELFI pristato: „Aš – šnipas“

Jau trečią savaitgalį paeiliui pasirodo komedija, vienaip ar kitaip vystanti jau ir šiaip pakankamai nuvalkiotą šnipų ir slaptųjų operacijų temą. Po „Prarastų svajonių salos“ ir „Smokingo“ šią savaitę kino teatruose pradėta rodyti komedija „Aš – šnipas“ („I Spy“). Jau darosi nuobodu tai minėti, o dar labiau – žiūrėti, bet tai dar vienas pasišaipymas iš Džeimso Bondo nuotykių. Atrodo, Holivudas susirgo kažkokia agento 007 parodijavimo liga.

Filmas „Aš – šnipas“ pastatytas pagal 6-ąjį dešimtmetį JAV buvusį populiarų, dabar jau kiek primirštą to paties pavadinimo serialą. Šį serialą prisiminė ir „įkvėpimo“ iš jo pasisėmė režisierė Betty Thomas (Beti Tomas), kurios režisuoti filmai „28 dienos“ (su Sandra Bulock) ir „Daktaras Dolitlis“ rodyti ir Lietuvoje.

Žiūrovus šioje komedijoje bando prajuokinti „juodai-baltas“ duetas, aktoriai Eddie Murphy (Edis Merfis) (pagrindiniu juokdariu šis aktorius buvo ir minėtame „Daktare Dolitlyje“) ir Owenas Wilsonas (Ouvenas Vilsonas). Kiekvienais metais jie spėja suvaidinti ne viename filme, plius, abu yra dar ir šiaip „kūrybingos asmenybės“ – Wilsonas pakankamai žinomas ne tik kaip produktyvus aktorius, bet ir scenarijų autorius bei prodiuseris, na o Murphy galima įvardinti tiesiog visų galų meistru. Visgi gaila, kad dėl jų darbų kiekybės, matyt, neretai nukenčia kokybė. Taip nutiko ir su filmu „Aš – šnipas“.

Trumpai apie filmo intrigą. Owenas Wilsonas filme vaidina profesionalų šnipą, kuriam tenka užkirsti kelią slaptam ir pražūtingam sandėriui Budapešte (istorija ten ir filmuota). Pats JAV prezidentas pagalbininku jam skiria juodaodį boksininką (Eddy Murphy), kuris bus puiki priedanga Vengrijos sostinėje, nes slaptas sandėris turi įvykti ten vyksiančio bokso čempionato metu.

Visi siužeto vingiai, herojų charakteriai, poelgiai šiame filme kiaurai permatomi, tad aptarinėti tai siaubingai nuobodu. Absoliuti dauguma filmo juokų ir pokštų remiasi dviejų pagrindinių herojų sugretinimu, tiksliau, jų visišku skirtingumu, tad filmas primena dar vieną gerai žinomą filmą su tuo pačiu Eddie Murphy ir Robertu De Niro, „Mentų šou“.

Oweno Wilsono herojus – lėtas, netgi šiek tiek flegmatiškas, profesionalus šnipas, o Murphy vaidinamas boksininkas – karštakošis, plepys, kuris pirmiausia ką nors sako ar daro, o tik paskui mąsto. Kaip visada, kai vienas imasi vykdyti kokį nors slaptą žygį, kitas tam būtinai sukliudo, paskui įvyksta koks nors herojų kivirčas, kurio klausydami, pagal visas taisykles žiūrovai turėtų juoktis... Kaip visada, vienam iš šios porelės, moterys tiesiog kariasi ant kaklo, o kitas slapčiomis myli savo kolegę, tačiau nedrįsta jai apie tai prasitarti...

Tačiau šioje komedijoje juokingų dialogų, netikėtų situacijų, dinamikos tikrai per mažai, kad filmas neprailgtų. Juokingomis galima pavadinti gal tik keletą scenų; viena iš jų yra „dvasingas“ herojų pokalbis apie vaikystę... kanalizacijos šulinyje. Ypatingos simpatijos nesukelia ir pagrindiniai juokintojai, nors, aktoriai, atrodo, pernelyg ir nesistengia...