Nuo tada pilis beveik nesikeičia. Jos didybė, vertingieji meno kūriniai, antikvariniai daiktai, taip pat kelis amžius jos nepaliekanti Baltoji dama, vilioja smalsuolius iš viso pasaulio.
Senasis grafas: ar „myliu“ tikras?
Ksavjė de Šėradui de Monbronui pilis labai brangi kaip nuostabi jo protėvių buveinė, nors nemažai rūpesčių kelia. Čia jo giminė šaknis įleidusi daugiau kaip 500 metų. Grafui brangi ir Lietuva – į ją jis skuba atlikęs nuo pilies rūpesčių jau septynerius metus. Kad skuba, kalčiausia kita Baltoji dama – šviesiaplaukė lietuvaitė Aušrinė. Ją Ksavjė artimieji, draugai vadina Aurora. Ne tik todėl, kad moters vardas išvertus į prancūzų kalbą reiškia „Aurora“.
Kai Aušrinė pirmą kartą apsilankė Piuimarteno pilyje, grafas Anri (Henri) de Šėradas de Monbronas netruko jai pajusti palankumą kaip nuoširdžiai, jo sūnų Ksavjė mylinčiai moteriai.
„Senasis grafas Anri iš pradžių mano atžvilgiu buvo atsargus – kalbėjo mažai, klausė, kodėl atvažiavau į pilį pas jo sūnų, ar jį myliu. Kai įsitikino, kad myliu, orus, kilmingas atsargumas ėmė tirpti – jis su žmona Nikoli mane labai šiltai priėmė“, – mena kaunietė Aušrinė, apgailestaudama, kad grafas Anri de Šėradas de Monbronas mirė praėjus savaitei po jų pažinties – 2002 m. liepos 31 d.
Moteriai padarė įspūdį, kad Ksavjė tėvai vienas į kitą švelniai kreipėsi „ma cherie“, „mon chere“ – „brangioji“, „brangusis“.
Grafo titulą pilies savininkams „dovanojo“ Ksavjė senelė – jo prosenelio markizo Marko Rofinjako de Korbonjė de Marzako, iš esmės perstačiusio pilį, vienturtė dukra, 1920 m. ištekėjusi už grafo Žako de Monbrono.
Dalelytė „de“ tarp šios giminės asmenų vardo, pavardžių rodo jos aristokratišką kilmę. Ilga pavardė primena protėvių pavardes.
Privilegija – karveliai ir jų trąšos
„Piuimarteno pilis statyta kaip gynybinė – kaip tvirtovė. Vėliau, kai laikai nurimo, t. y. baigėsi religiniai karai, ji tapo gyvenama: pilies savininkai kariai tapo fermeriais – besiverčiančiaisiais žemės ūkiu. Žinoma, patys žemės nedirbo – turėjo daug darbininkų. Pastarieji buvo dvejopi: vieni už pilies savininko žemę, kurioje gyveno ir kurią dirbo, jam mokėjo tam tikrą pinigų sumą, kiti atiduodavo pusę pelno, tarkim, badmetis arba geras metų laikas, vis tiek pusę, – pasakoja grafas Ksavjė. – Mano protėvių žemė – tai slėniai, kalvos, miškai, todėl, kitaip nei Prancūzijos lygumose, vienos kultūros čia neauginsi. Štai kas ypač skyrė pilies savininkus nuo žemės ūkio darbininkų – šie negalėjo laikyti balandžių. Jų mėšlas – geriausia trąša. Vienas mano protėvių, turėjęs apie 1000 hektarų žemės, XVIII a. pastatė puikią karvelidę. Joje laikė šimtus balandžių. Norint gerai paruošti trąšas, jų mėšlą reikia maišyti su šiaudais.“
Pasak Ksavjė, sklendžiąs balandžių pulkas pakeleiviui išduodavo, jog netoliese yra pilis.
Tasai protėvis markizas – jo vardas ir protėvius mininčios pavardės buvo Fransua Rofinjakas de Karbonjė de Marzakas – turėjo dar tris pilis. Stebuklas, kad visas keturias jam pavyko išsaugoti per daug ką šluojančią 1789 m. Prancūzijos revoliuciją, jos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija skelbė: „Visi žmonės gimsta laisvi ir turi lygias teises.“
Pilis ir revoliucija
Grafo Ksavjė aiškinimu, po revoliucijos visi Prancūzijos gyventojai tapo piliečiais, o aristokratišką kilmę liudijantys titulai liko simboliniais. Prancūzijoje grafo, markizo, kitą titulą dabar įgysi tik susituokęs su jį turinčiu asmeniu arba gimdamas atitinkamoje šeimoje – kitaip nei, tarkim, Anglijoje, kur karalienė gali titulą skirti už nuopelnus.
Kilmingasis pašnekovas mini ir kitus abiejų šalių skirtumus, susijusius su titulais: „Iki revoliucijos Prancūzijoje, kitaip nei Anglijoje, aristokratai negalėjo verstis prekyba; net jeigu kas nors praturtėjęs iš prekybos nusipirkdavo markizo titulą, ja verstis buvo draudžiama.“
Grafas Ksavjė, paklaustas, ar protėviai nepyko už revoliucijos apkarpytas jų teises, sako: „Pilies savininkui iš pradžių patiko kai kurios revoliucijos idėjos, juk ją sukėlė smulkioji buržuazija – žemasis aristokratijos sluoksnis, mat daug kas šalyje buvo užgniaužta. Bet mano protėvį labai papiktino tai, kad karaliui Liudvikui XVI buvo nukirsta galva. Rusijos revoliucija mėgdžiojo radikaliąją prancūziškąją – konfiskuotas bažnyčių turtas, į katorgą išsiųsta daug kunigų, tik dar baisiau pasielgta su caro šeima – ji nužudyta slapta. Prancūzijos revoliucijos radikalizmas žlugo, kai gyvybę prarado Robespjeras.“
Tačiau išliko ir revoliucijos laikų taisyklė pilį, kaip palikimą, atiduoti ne vyriausiajam sūnui, kaip būta lig tol, o padalyti visiems vaikams. „Uždrausta atimti palikimą iš kurio nors vaiko. Vienintelis atvejis, kai vaikui gali būti skiriama daugiau palikimo nei jo broliams, seserims, toks: pavyzdžiui, šeimoje yra trys vaikai, o palikimas dalijamas į keturias dalis – kiekvienam po dalį, vienam pridėjus likusiąją“, – aiškina grafas Ksavjė. Jis nepavydi kaimyninės pilies savininkams – jų net 50. Grafo kaimynai – ir rašytojo markizo Antuano Sent de Egziuperi artimieji, jie gyvena ne pilyje.
Kultūros žmogus
„Tarp mano protėvių būta ne tik riterių, dvarininkų – netrūko ir diplomatų, teisėjų. Vienas protėvis buvo Graikijos ambasadorius, o proprosenelis, sulaukęs 40 metų, ištekino dukterį ir tapo vienuoliu, palaidotas Jeruzalėje. Kai pilyje lankėsi Izraelio turistai, paprašiau, kad surastų jo kapą. Rado. Būtinai aplankysiu“, – tęsia grafas, gyvenantis Dordonės departamente, jo gyventojų automobilių numeriuose – skaitmuo „24“. Iki revoliucijos vietovė vadinta karališkos kilmės vietovardžiu – Perigoru.
Grafas Ksavjė de Šėradas de Monbronas tėvo valia pilį valdo kartu su mama ir seserimi. Jo broliui atiteko dvaras. „Mano seneliai turėjo dvi pilis ir du dvarus. Mano tėvui teko Piuimarteno pilis ir dvaras. Sesers vaikai turbūt lauks mano mirties“, – juokauja grafas Ksavjė, mat neturįs vaikų.
Kokių savo protėvių šauksmą savy daugiau jaučiąs – riterių ar taikių žemdirbių?
„Esu daugiau taikus žemdirbys. Brolis linksta į militarizmą...“ – šypso teisę studijavęs prancūzas. Bet nenorįs dirbti tokio darbo – jam arčiau širdies geografija, istorija, kultūra, ir ne tik savo šalies. Kad labai gerai jose tuokia, įrodė Kaune skaitydamas paskaitas apie Prancūzijos praeitį, kultūrą, pilis, kai minėjo jos aristokratų sąsajas su Latvijos, kitur pasklidusiais prancūzais didikais ir pan. Istoriją studijuojąs savarankiškai, bet jos pedagogu nenorėtų būti: „Į neviltį pulčiau, jei mano mokinys istorijos neišmanytų.“
Pranašiškas sapnas?
Aušrinė su grafu Ksavjė susipažino per savo bičiulę iš LNK televizijos po to, kai laidoje „Nuo... iki“ buvo parodytas reportažas iš Piuimarteno pilies. „Pasiunčiau Ksavjė laiškelį elektroniniu paštu, prašydama jo ir dailaus šunelio, matyto per televiziją, nuotraukos, ir užsimezgė draugystė. Ksavjė prašė atvykti, bet nevykau – prašiau, kad jis pirmas atvyktų į Lietuvą. Iki tol susirašinėjome devynis mėnesius. Tik tada vykau į Piuimarteno pilį“, – pasakoja Aušrinė.
Prieš kelionę susapnavusi sapną: esanti terasoje – toje pačioje, kurią matė per televiziją, ir iš tam tikros vietos išeinanti Baltoji dama su karūnuotu vyru. Abu apsisiautę tamsiai mėlynais apsiaustais, išsiuvinėtais lelijomis – karalių ženklais, bet veidų nematyti ir, tarsi laimindami, moja jiems, Aušrinei ir Ksavjė. Kaip moteris nustebo toje terasoje pamačiusi vietą, iš kurios sapne išėjo Baltoji dama – juk televizija jos nerodė! Taip, apie Baltąją damą Aušrinė prieš sapną žinojo!
Baltoji dama – tai XVI a. pilyje gyvenusios moters, kurią žiauriai nubaudė jos vyras, šmėkla, baltu pavidalu čia pasirodanti vidurnaktį. Baltąją damą buvo sutikęs ir grafo Ksavjė tėvas, ir ne vienas visuomenei atviros pilies lankytojas.
„Kai mano tėvas išvydo Baltąją damą, liko labai sukrėstas. Aš, laimei, jos nemačiau“, – sako grafas Ksavjė. Šmėklos specialiais prietaisais neužfiksavo nė Prancūzijos televizijos darbuotojai, pilyje praleidę kelias paras. Bet jų reportaže minima pora, panorusi pagyventi pilyje, tikėdamasi sutikti Baltąją damą. Ir sutiko. Tai atsitiko ketvirtąją naktį, o tai buvo liepos 30 d. – grafo Ksavjė tėvo, tikėjusio Damos šmėkla, mirties išvakarės. Tiksliau, šmėklą sutiko tik moteris. „Moterys jautresnės“, – pastebi grafas Ksavjė.
Užmūryta sienoje lig šiol
Į karą išjojęs pilies savininkas riteris sužinojo, jog žmona turi meilužį. Tikrai: slapta grįžęs aptiko žmoną meilužio glėbyje ir jį nužudė. Tai viena versijų, kodėl riteris, taigi katalikas, savo neištikimąją žmoną 15–kai metų įkalino pilies kambarėlyje, užmūrydamas įėjimą į jį; maistas moteriai buvo paduodamas per angą. Pagal kitą versiją, žmonos neištikimybė buvusi tik bučinys kaimynui.
„Manęs nesieja giminystė su tuo riteriu. Jis neturėjo vaikų – po jo mirties pilis atiteko jo vargšės žmonos dukterėčiai“, – bendrų šaknų su nuožmiuoju riteriu kratosi grafas.
Aušrinė teigia taip pat jutusi pilyje Baltosios damos buvimą: „Kartą sėdžiu viena terasoje užsimerkusi ir, fiziškai jausdama ją esant šalia ir žvelgiančią į mane, noriu atsimerkti, bet negaliu. Patalpoje, kur buvo kalinta riterio žmona, visada jaučiu didžiulę įtampą.“ Siena – lig šiol riterio žmonos kapavietė.
Šiaip pilyje Aušrinė jaučiasi kaip namuose – „tarsi seniai čia gyvenčiau.“ Joje lietuvė dažna viešnia vasarą – „pilyje gyvenu mėnesį–tris“, o grafas Ksavjė į Lietuvą atvyksta kartą per metus, kai atlieka nuo pilies rūpesčių – rudens pabaigoje arba žiemos pradžioje. Šįkart jis buvo ilgiausiai – mėnesį. „Dabar kaip niekad supratome, kad esame skirti vienas kitam“, – teigia Aušrinė.
Epochų samplaika
Grafas pilies rūpesčiuose skendi per turizmo sezoną – nuo pavasario iki rudens pabaigos. Pilis – kultūros paminklas su XV a. akmens židiniu, Liudviko XIII – Liudviko XVI epochų bei XIX a. baldais, unikaliu XVII a. juodos ir baltos tapybos mitologiniu kambariu, XVII a. flamandų gobelenais, čia gyvenusiųjų portretais, koplyčia, į kurią iš vandens griovių grąžintos Dievo Motinos bei vieno šventojo statulos, ten slėptos per XVI a. religinius karus.
Mitologijos kambarys su senovės graikų mitologijos vaizdais, kur šmėkščioja ir nuogi kūnai, sumanytas pilies savininko abato. Jis nebuvo puritonas – ne taip kaip vėlesnieji – karalienės Viktorijos epochos – pilies savininkai, uždengę šio kambario nuogybes, taip pat lėmę, kad XVII a. paveikslo nuoga Danaja, kurią apvaisina lietumi pasivertęs Dzeusas, virstų drabužiais vilkinčia atgailaujančia Marija Magdaliete su krucifiksu – kryželiu su Nukryžiuotoju.
Koplyčioje Mišios laikomos kartą per metus. Kodėl taip retai? „Nes Prancūzijoje mažėja kunigų – sunku jų pasikviesti, – aiškina grafas. – Mišios uždaros – tik mūsų šeimos. Anksčiau į jas rinkdavomės per Žolinę, kad pagerbtume mano senelę Mariją. Mirus tėvui Mišios laikomos jo mirties dieną. Į jas susirenka apie šimtą giminaičių. Tėvui labai patiko bendrauti...“
Pasirinko laisvas rankas
Piuimarteno pilies išlaikymas savininkams per metus atsieina apie 100 tūkstančių eurų. „Panašią sumą gauname iš turistų. Štai būtina remontuoti stogą – teks imti paskolą iš banko“, – teigia grafas Ksavjė. Paklaustas, ar valstybė padeda išlaikyti pilį – neabejotiną istorinę, kultūrinę vertybę, aiškina: „Prancūzijoje vienos pilys priskirtos paveldui, todėl valstybė dengia 50 proc. jų priežiūros išlaidų. Kitos pilys įrašytos į saugotinų vertybių sąrašą ir joms teikiama 10 proc. valstybės paramos.
Pirmuoju atveju savininkų rankos surištos, nes tuomet statybos darbų rangovus parenka valstybės skirtas architektas, o jam aktualu parinkti kuo daugiau plėšiančius, nes tuomet jis gauna didesnį procentą atlygio; be to, pilies savininkas tą pusę išlaidų susigrąžina tik po 2–4 metų. Antruoju atveju savininko rankos laisvesnės. Mano tėvas norėjo būti laisvas tvarkydamas pilį.“
Naštą atperka malonumas
Ar pilis grafui teikia daugiau rūpesčių, ar malonumo? „Žinoma, kad rūpesčių. Jei būtume verslininkai, tikrai ją parduotume, nes dabar dėl jos turime daugiau išlaidų nei pajamų. Tačiau kas Piuimarteno pilį skiria iš kitų Prancūzijos pilių? Kad ji per 500 metų priklauso mūsų šeimai! Kitas pilis, žiūrėk, užgaidos vedami įsigyja turtingi žmonės, po 10–15 metų jas parduoda. Mūsų mentalitetas kitoks. Mes, pilies paveldėtojai, – tarsi jos vergai. Mano tėvas sakydavo, jog parduoti pilį reikštų nusipjauti ranką – galima būtų be jos gyventi, bet sunku... Pilis – tarsi mūsų dalis. Ji – labai maloni buveinė. Kai rūpesčiai dėl jos prislegia, lyg ir pyksti... Tačiau žiemą, kai turistų nėra, sėdžiu vidiniame kiemelyje užsidegęs šviesas ir, žvelgdamas į nuostabias apylinkes, pro kurias teka Dordonė, jaučiuosi labai laimingas, kad čia gyvenu“, – mintija grafas Ksavjė, gimęs 1961 m., kai, jo priminimu, buvo pastatyta Berlyno siena.
Kai grafas Ksavjė per radiją išgirdo žinią, jog siena griūva, ypatinga nuojauta jį persmelkusi. „Jei ne Berlyno sienos griūtis, Aušrinės nebūčiau sutikęs“, – kalba grafas. Lietuva jam patinkanti: „Čia labai gerai jaučiuosi. Patinka architektūra, per ją kalba istorija.“ Jo akimis, Aušrinė ir švelni, ir tvirto būdo moteris.
Naujuosius metus grafas sutiks pilyje, valgys mamos pagal tradicinius jų buveinės receptus pagamintus skanėstus, tarp jų – antienos filė vyniotinį su kepenėlių įdaru bei grybus triufelius, keptus žarijose. Šie ir kiti senieji pilies patiekalai aprašyti ir nufotografuoti knygoje, kurią Aušrinei dovanojo Ksavjė.
