Nors gyvenu pačioje Havanos širdyje, tik per keletą kvartalų nuo Kapitolijaus, dėl laiko skirtumo (7 valandomis ankščiau nei Vilniuje) besiblaškantį miegą nutraukia gaidžiai. Pasirodžius saulei, jų riksmai aidi virš viso miesto. Chorą papildo šeimininkės kanarėlė, nors pagal balso stiprumą aš ją vadinčiau PAPŪGA. Gyvename pas šeimininkus taip vadiname casa particular , todėl turiu taikstytis su jų noru pademonstruoti gerbūvį. Įtariu, kad ta papūga narve sėdi būtent dėl stiliaus. Nors aš ją šį rytą, geriausiu atveju, paleisčiau į laisvę.
Padarius porą ratų turistiniais maršrutais, nutariu, kad geriausias būdas pažinti šį miestą yra tiesiog sėdėti. Sėdėti gatvėje ant laiptelio, priešais turgų, ant Kapitolijaus laiptų, ant masyvaus krantinės turėklo, suolelio Pradoje, namuose balkone.
Sėdint viskas, ką nori pamatyti, plaukia pro šalį. Kadangi socializmo statytojai užmiršo pristatyti butų, ir dažniausiai kelios vienos giminės kartos gyvena viename būste, gyvenimas Havanoje natūraliai išplaukia į gatves. Žmonės tiesiog sėdi ant savo namų laiptelių, kalbasi su kaimynais, draugais, žaidžia gatvėse, laukia... Taip gimsta tikslai ir siekiai. Neužmirškime, kad Kuboje mobilusis telefonas dar neatrastas (labai brangu), todėl žmonės bendrauja ne spaudžiodami mygtukus, o susitikdami.
Ateini pas kaimyną, kuris neišvengiamai sėdi ant savo slenksčio, pakalbi, sutari kokį projektą. Jei kaimyno nėra, pratisu balsu po balkonu sušunki keletą kartų ir jis pasirodys.
Kubiečiai taip pat turi kitą mūsų prarastą dalyką – galybę laiko. Socializmas šimtu procentu užtikrina teisę į darbą. Kubos realybėje tai reiškia, kad nėra jokio skirtumo ar tu dirbi, ar ne – vis viena „gauni“ tą patį atlyginimą, o tavo valstybinis darbas yra tiek nereikšmingas, kad niekas ir nepastebi, ar tu dirbi, ar ne. Išvaduoti nuo prievolės dirbti, žmonės tiesiog mėgaujasi laiku.
Visa tai ir stebiu Havanos gatvėse. Antai, kaimynai susirinkę muša domino, o būrys fanų stebi ir laukia savo eilės. Salsos grupė ramiai repetuoja naujus ritmus vidurdienį garaže. Šukuoseną formuojanti pilietė su „bigudi“ plaukuose traukia gatve. Triratis dviratininkas veža „šlapiankę“ į parduotuvę. Kažką išplovusi šeimininkė šliūkšteli vandenį per balkono turėklus į gatvę. Beveik visi butai čia turi balkonus, turbūt jie turi socialinę bendravimo funkciją, tačiau kodėl vandenį reikia pilti tiesiog į gatvę, lieka neaišku...
Gatvės prekeivis atneša nuolatinei pirkėjai kažkokių prekių, kurios mikliai keliauja į viršų ant virvės pririštame krepšyje. Na, ir žinoma, gatvėmis dūmijantys 50-ųjų amerikietiški automobiliai. Jų čia išties daug. Ir panašu, kad šeimininkai smarkiai didžiuojasi savo Buickais ir Cadilacais. Nepaisant, to, kad dažnas jų tepaluotomis rankomis su plaktuku rankoje stoviniuoja gatvėse. Ot, ankščiau gamino automobilius - remontui užtekdavo plaktuko, rakto ir galvos ant pečių!
Visa šį vyksmą lydi per langus sklindantys – ne, ne salsos, o regetono ritmai. Kažkodėl man tai labai juoda ir proletariška muzika. Na, ir aišku, Havanos pastatai. Jie stebuklingi. Vilniaus fasadai prieš juos atrodo tiek asketiški, kiek asketiškai atrodo vienuolis prieš išsipusčiusią Ispanijos damą.
Balkonai, terasas, vartai, durys, grindys, fasadai - viskas žėri detalėmis ir puošyba. Tiksliau, žėrėjo. Paskutinį kartą šis visuomenės turtas (visi butai ir namai Kuboje yra valstybiniai) šeimininko prisilietimą jautė prieš 50 metų, gi po revoliucijos pergalės buvo nuspręsta, kad namai turi rūpintis patys savimi. Todėl daugelis pastatų griūva, o kai kurie jau nugriuvo.
Tiesa, dalis Havanos senamiesčio yra restauruota, tačiau šiuose kvartaluose neliko Havanos. Jie sterilūs, be havaniečių, tik žiopliai turistai slankioja po jiems skirtus restoranus. Vieno juodojo bičiulio klausiame: „Ar tai tikra Havana?“ Jis krato galvą ir rodo link Kapitolijaus – tenai prabangaus kolonijinio namo laiptinėje iš po ranka pasitaikiusių medžiagų jo šeima renčia priestatą – savo būstą.
Tuo tarpu apgriuvę Havanos fasadai sukuria dekoracijas tikrajam kubiečių gyvenimui.
Havana nebūtų tokia „atsipūtusi”, jei ne jūra, kuri didelėmis bangomis skalauja miesto centrą. Geometriškai taisyklinga kvartalų sistema nulemia, kad beveik pusė miesto centro gatvių atsiremia į prabangią daugiau nei 9 kilometrų krantinę – Malekoną, kuri prasideda prie senojo uosto įlankos senojoje miesto dalyje ir vingiuoja į vakarus.
Vandenyno brizas neša sūrių ir didelių bangų purslus link miesto centro. Bangos, atsimušusios į pakrantės uolas, užpila pravažiuojančias mašinas ir praeivius, jūros druska graužia metalo žibintus ir namų fasadus. O havaniečiai čia ateina tiesiog pailsėti, pabendrauti ar paskiria romantišką pasimatymą… Senose nuotraukose, kurių čia apstu, matai, kokia prabangia pasivaikščiojimų vieta Malekonas buvo prieš 50 metų.
Havanoje nereikia lakstyti nuo vieno turistinio pastato link kito. Viskas čia sodru. Antai, eidamas gatve labinus su eiliniu tarpduryje sėdinčiu amigos. Jis saugo namą, kuris panašus ne tai į statybinių medžiagų sandėlį, ne tai į remontuojamą namą. Šio namo hole stovi didžiulis, 2 metrų aukščio, praėjusio amžiaus pradžios metalinis angliškas seifas, kuris labiau panašus į geležinį kambarį nei į metalinę dėžę. Naujasis draugas paaiškina, kad namas priklausė turtingam vaistininkui, o seife laikė vaistus, nors mes įtariame, kad labai jau brangūs tie vaistai turėjo būti – greičiausiai skirti al Caponei, kuris reziduodadavo su sėbrais Nacionalio viešbutyje...
Nepaisant po kojomis besivoliojančio grožio, einame į Kapitolijų, kuris išties didingas, prabangus ir aristokratiškas. Savo marmuru, medžiu, gigantiška auksu dengta bronzine 14 metrų ir 42 t svorio Respublikos statula, deimantine žvaigžde po Kapitolijaus kupolu ir pačia kongreso sale, kur kiekviena parlamentaro darbo vieta turi rašalinę ir dėtuvę plunksnakočiams. Taip – ankščiau parlamentarai rašė plunksnomis...
Šalia Kapitolijaus rikiuojasi kiti didingi pastatai ir visa kadaise prabanga spindėjusi Prados gatvė.
Kadangi Fidelis draugauja su Kinija, tai įsteigė ir savąjį „China towną“, jo pradžią žymi pseudokiniški vartai bei hieroglifais užrašyti gatvių pavadinimai. Tiesa „China towne“ gyvenimas niekuo nesiskiria nuo kitų Havanos rajonų – gal tik šūkius apie revoliuciją keičia šūkiai apie draugystę... Gatvėmis vaikščioja tokie patys juodi, spalvoti ir balti havaniečiai – juk akių ir veido formos dėl Fidelio noro nekeisi...
Ir dar – Havana iš tiesų yra la Habana . Tai galite sužinoti gerdamas cukranendrių sultis vietiniame „larioke“. Čia galite prisiminti, kaip sovietiniais laikais buvo prekiaujama pilstoma gira ar alumi. „Larioke“ prekiaujama per langą, kuris nakčiai užremiamas, o dieną už jo verda darbas. Vyriškis spaudžia cukranendrių žabus, o prie baro palangės triūsia dvi moterys – viena mazgoja „bokalus“, o kita pilsto iš plastikinės talpos sultis bei priima pinigus. Kaina simbolinė – 1 nacionalinis pesas. Sultys geriamos gatvėje, košiant per dantis ledukus. Žmonės šneka, kad vietiniai išmokę gerti iš šių viešų stiklinių, neliesdami lūpomis jų kraštų. Sultys bėga per barzdą ir šaldo...
