Nuo pat darbo pradžios kompozitorius pažėrė esminių pasiūlymų dėl sumanymo įgyvendinimo, kol galiausiai suprato, kad nori sukurti muziką ir libretą pats, be dramaturgo.
Išsiskyrimas su Eronsonu buvo taikingas: muzikas įtikino jį, kad šį, tokį artimą jam siužetą jis galėsiąs įgyvendinti pačiu nuostabiausiu būdu, o sėkmės atveju Bilas tikrai būsiąs pakviestas dalyvauti pastatymo rengime.
Tokiam sprendimui Jonathanas Larsonas turėjo svarių priežasčių: Pučinio operos herojų drama buvo tarytum jo gyvenimo epizodas... Su draugais menininkais gyvendami šaltoje palėpėje, jie slapčia šildėsi prie nelegalaus malkomis kūrenamo nešiojamo židinio. Ten jis vykdydavo savo aktorių perklausas, kurdavo muziką savaitgaliais, o šiokiadieniais dirbo kavinės padavėju.
Ketverius metus jis draugavo su šokėja, kuri laikas nuo laiko pabėgdavo nuo jo pas kitus vyrus, o kartais – pas kitas moteris... Homoseksualumas, narkotikai, gyvenimas padugnėj ir nieko nepaisantys jaunų širdžių valia išgyventi ir veržimasis į laimę Larsonui nebuvo tolimas romantizuoto Niujoko Downtowno meninis atvaizdas. Kurdamas roko miuziklą “Nuoma” jis nesiekė sutirštinti spalvų, tai buvo natūrali realybė - gyva, nepamirštama ir ranka pasiekiama.
“Nuoma” yra vienas sėkmingiausių Brodvėjaus produktų – 2008 m. rugsėjį pagal nuolatinių rodymų trukmę jis nusileido tiktai “Operos fantomui”, o šiuo metu tai yra septintasis pagal gyvybingumą Brodvėjaus scenose miuziklas. Jo autorius neišgyveno net iki mocartiškojo amžiaus, sunki liga sunaikino jį jam esant vos trisdešimt šešerių, likus vienai dienai iki pirmosios nebrodvėjinės premjeros.
Kompozitoriui neteko mėgautis išimtinai kūrybine veikla, nevaržoma oficianto pareigų, jis neatvyko atsiimti skirtos už šį veikalą Pulicerio premijos ir nepatyrė, kad po dešimties metų jo gulbės giesmė taps vienu aktualiausių miuziklų. Šis 1996 metų produktas, persunktas roko spalvų, įvairiažanrių intarpų ir drąsiai aranžuotų Pučinio citatų netrukus pirmą kartą skambės Lietuvoje.
“Nuoma” Lietuvoje
Teisybės dėlei reikėtų pažymėti, jog šiais metais buvo surengti preliminarūs “Nuomos” vaidinimai, tačiau Šv. Kotrynos bažnyčioje klausytojai išvys jau subrandintą ir pilniausią miuziklo versiją, kurią galima būtų tituluoti tikrąja premjera.
Lietuvoje mažai žinomą Brodvėjaus repertuaro perlą atrado Vilniaus kolegijos studentai. Jie “parsisiuntė” internetu garso ir vaizdo įrašų, surado klavyrą, surinko visą reikiamą medžiagą, ir davė į rankas savo mokytojams, kuriems beliko tiktai paklūsti ryžtingai jaunuomenės iniciatyvai ir patikėti, jog misija įmanoma. Veikalą teko pakupiūruoti (daugiausia kalbamųjų epizodų sąskaita), visą ritmo sekcijos partiją muzikantai įstengė atkurti iš klausos, remdamiesi įrašais ir turimu klavyru, atlikėjai investavo daug laiko ir jėgų savo vaidmenims – Larsono muzikos dramatinė įtampa reikalauja nepaprastos koncentracijos, įsijautimo ir patirties.
Rezultatai džiugina tiek režisierę Ramunę Kudzmanaitę, tiek muzikinės dalies vadovą Virgilijų Visockį – reikia manyti, publika taip pat liks įtikinta, o galbūt šokiruota?
Deja, “Bohemos” gerbėjai neatras šiame spektaklyje trapios tradicinės Mimi – jos šviesų ir mielą atvaizdą pakeičia gundanti striptizo šokėja, serganti nebe tuberkulioze, o AIDS, bet išsauganti visas Pučinio apdainuotas švelnaus moteriškumo savybes. Jos balsu ir kūnu gruodžio 14-osios vakarą pavirs Ingrida Žiliūtė. Pučinio įsimylėjėlį poetą Rudolfą keičia dainų kūrėjas Rodžeris, užsikrėtęs ŽIV, tačiau ligos nepaliestas – jo vaidmenį kuria Justinas Lapatinskas. O originaliajame šaltinyje pristatomas dailininkas Marčelas “Nuomoje” pasirodo kaip videomenininkas Markas, kuriantis filmus iš savo ir savo draugų gyvenimo epizodų, kurio video siužetais sekama dramatiška ir skausminga nesisekančio, bet labai branginamo gyvenimo istorija...
Sudėtinga, giliai psichologizuota Marko partija įdėta į Vaido Baumilos lūpas.
Egzotiški šokėjai, narkomanai, homoseksualai, skurdžiai – marga jų kompanija užlips į Šv. Kotrynos bažnyčios sceną ne šiurpinti tikrovės priminimu ar raginti pseudopoetiniais lozungais atkreipti dėmesį į kraupias socialines problemas. Taip, tai nebėra sutaurinta ir suabstraktinta pro laiko distancijos šydą muzikinė malonė, “Nuoma” tarytum iš naujo atidengia visas verizmo apnuogintas žaizdas.
Tačiau, kaip ir Pučinio “Bohemoje”, čia suskamba žmogiška, jaudinanti istorija...
