Ponia Gražina globoja keletą sunkiai sergančių ligonių. Pabendrauti, paruošti vakarienę, pietus ar pusryčius, nupirkti maisto, vaistų – tai dar ne viskas, ką daro ponia Gražina. Ji pradžiugina globotinius savo kurtomis eilėmis, o kitą kartą ir paprasčiausiai atnešusi gėlių puokštę. Žmonės jos visada laukia, ir net kviečia į asmenines šventes: „Geriausias atlygis – padėka. Būna, kad mano globotiniai pakviečia į gimtadienį, jubiliejų. Ir man gera, ir jiems, nes žinau, jog dažniausiai jie neturi ko daugiau pakviesti...“, - pasakoja Gražina.
Savanorė pasakoja, kad pareigą padėti jai įskiepijo tėvai. „Atsimenu, mama vaikystėje pasakodavo legendas apie gerumą: antai gyveno Prancūzijoje toks valdovas mėlyna barzda, žiaurus ir piktas labai. Visi jo bijojo, bet vienas mažas berniukas išdrįso pasmerkti...ir taip toliau. Tokių pasakų prisiklausiusi gerumą ėmiau laikyti būtinu žmogaus bruožu“, - prisimena ponia Gražina.
Aktyvi savanorė nuo vaikystės daro gerus darbus. „Prisimenu, su sesute lenktyniaudavome, kuri geresnė. Išeiname į gatvę ir dairomės – kam čia padėti? Šai, senutė per gatvę eina. Ir pasileidžiame tekinos, kuri greičiau pribėgs ir perves ją per gatvę“, - juokiasi „Didžiosios auksinės širdies“ nominantė.
Prisiminimai iš šių dienų – kur kas liūdnesni. „Buvo tokia moteris. Gerdavo, šliaužiodavo palei mano buto duris, gyvendavo laiptinėje. Norėdavau jai padėti, nuvesti į gydymo įstaigą, bet ji piktai atsisakydavo. Vieną sykį ji, ko gero, padaugino alkoholio. Grįžtant namo randu ją prie savo durų: „padėk, maldauju“, - šaukia. „Bet tu juk sakei, kad turi daug draugų, kad tau nereikia manęs“, - sakau.
Ji išlemeno, kad niekas jos jau nebeišgelbės. Apiprausiau, daviau vaistų, sušildžiau. Ji išėjo. Nuo to laiko nebemačiau šios moters“, - nesenus įvykius prisimena Gražina.
Gražina įsitikinusi: jei padėsi kitiems, ir tau padės. „Ir man pačiai gal prireiks pagalbos. Džiaugiuosi, kad turiu puikią dukterį, sūnų ir anūkėlių, kurie mane laiko pavyzdžiu ir vadina Saule“, - šypsosi moteris.
