Su Giedre susitarėme susitikti kino centro "Skalvija" kavinėje, kurią itin pamėgę kinomanai. Prisipažinsiu, su kuprine ant pečių ji man labiau priminė studentę, užsukusią išgerti puodelį arbatos prieš kino seansą, nei daugelį apdovanojimų pelniusią režisierę.
Yra posakis - žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Taip nutiko ir mano pašnekovei, renkantis profesinį kelią. Dar vaikystėje ji mėgo statyti vaidinimus ir šventai tikėjo, jog suaugusi taps teatro režisiere. "Kai stojau į televizijos režisūros studijas Muzikos akademijoje, maniau, kad vis dėlto pavyks dirbti teatre, - prisipažįsta Giedrė. - Juk teatras buvo ir liks mano aistra! Gana paradoksalu, tik tapusi studente pradėjau domėtis kinu, iki tol pirmenybę teikiau teatrui. Pamažu kinas ėmė vis labiau patikti, atsirado naujų galimybių dirbti su vaizdu, idėjomis. Dabar šiuo savo pasirinkimu džiaugiuosi."
Įdomu, ar pati būdama kino žmogus gali atsipalaidavusi žiūrėti kitų sukurtus filmus, ar viską vertina per savo, kaip kino profesionalės, prizmę? Režisierė sako, jog filmus stebi paprasto žiūrovo akimis. Giedrė nusišypso, kai išreiškiu akivaizdžią abejonę tuo: "Tikrai. Kartais galbūt pastebiu netgi mažiau nei paprastas žiūrovas."
Branginti kiekvieną akimirką
Nuo 1997 metų G.Beinoriūtės filmografijoje iš viso septyni vaidybiniai ir dokumentiniai trumpametražiai filmai. Artimiausias širdžiai, pasak 32-ejų metų režisierės, pats pirmasis studentiškas filmas "Mano vienišos draugės". Tai pasakojimas apie vienatvę, sukurtas pagal pačios autorės novelę. "Kiekvienas filmas yra išgyventas ir kiekvienas savaip brangus", - sako pašnekovė. Nors Giedrė - jauna režisierė, tačiau patirčių bagažas gana svarus.
Ji kuria ne tik autorinius filmus, teko dirbti su tokiais lietuvių kino metrais kaip Šarūnas Bartas ir Arūnas Matelis.
"Labai džiaugiuosi, kad galėjau ne tik pasisemti patirties dirbdama su jais, bet ir pačiai kilo naujų kūrybinių minčių. Po Š.Barto kino juostos "Septyni nematomi žmonės" filmavimo darbų sukūriau "Vulkanovką" ("Vulkanovka. Po didžiojo kino" - aut. past.). Vulkanovka - vietovė Krymo stepėje, kurioje beveik dvejus metus buvo filmuojami "Septyni nematomi žmonės", - prisimena režisierė.
Tai dokumentinis filmas, kuriuo siekta papasakoti apie Š.Barto filmavimo ekspediciją Vulkanovkos ir aplinkinių kaimų gyventojų lūpomis, kartu atskleidžiant tų žmonių gyvenimo kasdienybę, tai tarsi kinas apie kiną.
"Vulkanovka. Po didžiojo kino" neliko nepastebėtas kino kritikų ir pelnė jaunajai kūrėjai daug kino apdovanojimų. Kitokios patirties ne tik kine, bet ir gyvenime įgijo su A.Mateliu filmuodama "Prieš parskrendant į žemę", kur dirbo režisieriaus asistente. Jame atskleidžiama vėžiu sergančių vaikų nuolatinė kova už gyvenimą, ir kuo ilgesnį...
Sunku įsivaizduoti, kokios emocijos turi apimti, kai filmuoji dokumentinę juostą apie onkologinių ligų išvargintus vaikus, tai reali, neišgalvota tikrovė, ne filmo scenarijus, kurį bet kada gali perrašyti. "Sutinku, onkologinė liga - ne fantazija, tai taip skaudžiai realu, - pritilusiu balsu sako Giedrė. - Galbūt nuskambės keistai, bet būtent tie mažieji ligoniukai tave išmoko džiaugtis.
Ten, Santariškių klinikose, mirtis tarsi atsitraukia, jauti tik gyvenimo pilnatvę, džiaugsmą, ir tau šitą lobį parodo onkologinėmis ligomis sergantys vaikai. Sunku žodžiais nusakyti, kokia tai buvo patirtis - priartėjimas prie egzistencijos. Nieko kito nebelieka, tik džiaugtis dar viena išgyventa diena, tai neįkainojamas turtas. Jūs matytumėte, kaip dega jų akys! Kodėl nepasimokius iš jų - branginti kiekvieną akimirką?" - retoriškai klausia pašnekovė.
Kinas neturi sienų
Gyvenimas, kaip ir kinas, gali būti visoks - ir prasmingas, ir graudus iki ašarų, ir juokingas. Režisierė prisiminė vieną nutikimą, kuris, tiesą sakant, privertė nuoširdžiai nustebti.
"Prieš keletą metų gavau elektroninį laišką iš Bolivijos nuo visiškai nepažįstamo žmogaus. Rašė, kad internetu atsisiuntė ir pažiūrėjo mano filmą "Egzistencija". Filmas jam patiko, taigi nepatingėjo susirasti mano elektroninio pašto adreso ir pasidalyti savo įspūdžiais. Buvau priblokšta tokios malonios žinios iš taip toli!" - šypsosi Giedrė. Kinas neturi sienų, tai, kas bendra, yra visiems suprantama, net kalbant skirtingomis kalbomis.
Šiomis dienomis kino teatruose rodomas naujausias G.Beinoriūtės trumpametražis vaidybinis filmas "Balkonas". Pasak filmo autorės, scenarijų įkvėpė artimos draugės, aktorės Joanos Čižauskaitės, vaikystės pasakojimas. Tai dviejų vaikų - vienuolikamečių Emilijos ir Rolano istorija, kurių nedrąsios simpatijos mezgasi kiekvienam sėdint savo balkone ar per kištukinį lizdą, jungiantį jų butus.
"Balkonas - ne tik vieša ar privati erdvė, mano vaizduojamu laikotarpiu tai buvo galimybė bendrauti, - samprotauja scenarijaus autorė ir režisierė. - Sunkiai įsivaizduoju šiuolaikinius vaikus, bendraujančius per balkono pertvarą ar tą patį kištukinį lizdą, kai gyvename XXI amžiuje, kuriame galime nevaržomai naudotis elektroniniu paštu, "Skype" ar mobiliaisiais telefonais."
Balkono pertvara turi simbolinę reikšmę - tai tarsi mūsų pačių savisaugos sienos. Šis filmas nėra skirtas vaikams, nors pagrindiniai vaidmenys atiteko būtent jiems.
"Siekiau atskleisti universalias žmonių vertybes - draugystę, nuoširdžius jausmus. Mane sujaudino tokia graži ir šilta dviejų vaikų draugystės istorija, kai balkone jie dalijosi mintimis, rūpesčiais ir džiaugsmais. Šis pasakojimas tarsi mano pačios patirties rezonansas", - sako autorė.
Ji tikisi, jog daugelis jos kartos žmonių šiame filme ras ką nors artimo ir nuoširdaus iš savo vaikystės prisiminimų.
Vaikas kiekviename mūsų
Glaudus ryšys režisierę sieja ne tik su kinu, bet ir su vaikais. Ilgai dirbo "Vaikų linijoje" savanore konsultante, projekte "Kino atostogos" dėsto ir kurti kiną kviečia moksleivius. Atrodo, jog bendravimas su vaikais Giedrei yra įkvėpimo šaltinis.
"Dažnai juokauju, kad mano draugų vaikai yra geriausi mano draugai", - juokiasi pašnekovė. Po minutėlės surimtėja ir tęsia: "Man patinka dirbti su vaikais "Vaikų linijoje", filmavimo aikštelėje. Tai nepakartojama patirtis, juk jie visada sako tiesą, yra tikri ir nuoširdūs, kupini entuziazmo ir idėjų. Gaila, suaugęs žmogus daug ko paprasčiausiai nebepastebi ir tiesiog pamiršta, jog jame kažkur giliai tebegyvena vaikas. Suaugusieji pernelyg rimti, reikėtų pasimokyti į viską žiūrėti paprasčiau."
Ji lyg ta Barbė devyndarbė: režisuoja, rašo, dėsto, savanoriauja, kartais kuria eilėraščius. Ar ne per daug vienam žmogui? "Nežinau, gal ir ne per daug. Na, visa ta veikla man labai patinka, mėgaujuosi tuo, ką darau. Liaudyje yra sakoma: užsiimk mėgstama veikla, ir niekada nereikės dirbti!"
Visai nenuostabu, turint tokį optimizmo ir energijos užtaisą, galima viską suspėti. Po interviu ji lėks žiūrėti filmų su studentais, kuriems dėsto, o ir šiaip galvoje suksis naujos idėjos. Tiesiog kitaip Giedrė nemoka.
