Bet paskutiniai metai - tikras košmaras ir jam, ir man. Kuo buvo daugiau sekso, tuo aš labiau pradėjau jo nenorėti, as jaučiau kaip ir moralinę pareigą kas antrą dieną "duoti", kad jis nesinervintų... Jam 35 metai ir jei "negauna", jis pradeda pykti...
Mano vyro elgesys - kiekvieną kartą griebimas už krūtines, ranku kišimas, ir dar tas liežuvio sugrūdimas, bet kokia proga kalbėjimas tik apie tai - tiesiog jau darosi nemalonu. Tiksliau, jau yra nemalonu. Mes bandom apie tai kalbėtis, aiškintis - aš jam sakau, kad man neužtenka tik "gryno" sekso, man reikia artumo, švelnumo, pokalbių. O ne tai, kad mes faktiškai nebendraujam ir tada pirmyn...
Jis man priekaištauja, kad aš "guliu kaip lenta" (patikėkit, taip ir yra), niekada jo negundau (kada jį gundyti, kad jis visada "lipa"?) ir nieko nenoriu. Kartais jaučiuosi kaip prostitutė - kai vaikas žiūri televizorių kitam kambary, o jis reikalauja sekso arba tiesiog jo reikia, kad jis nepyktų...( kažkoks idiotizmas).
Nebegaliu taip daugiau gyventi, bijau su juo vienu pasilikti kambary, vakare ilgiau pažiūrėti televizorių, bijau prisiglaust ar apkabinti, nes tuoj į tai yra reaguojama kaip į kvietimą - pasiūlymą. Bet aš kitokia, man reikia kartais tik pasiglaustyti, pasikalbėti, gal pamurkti į ausį ir svarbu žinoti, kad tai neprivalo pasibaigti seksu. Kita vertus, paskutiniu metu seksui aš jaučiu tik šleikštulį.
Nežinau, ar yra išeitis iš šitos situacijos. Galbūt Jūs net patarsite nutraukti šituos santykius. nežinau, aš pati jau nesugebu susivokti šioje situacijoje. Tik žinau, kad nei jam, nei man nėra malonu. Tiesiog gyvuliška sueitis.
Apie skyrybas kaip pagrindinę išeitį nelabai norėčiau galvoti. Viliuosi, kad dar yra galimybių kažkaip išspręsti šią problemą...o galbūt jau ir ne...
P.S. Jums turbūt kyla klausimas, kodėl aš taip gyvenu? Kodėl nespjaunu ir neinu į visas keturias puses? Atsakymas paprastas - ilgą laiką jis buvo šeimos maitintojas - gyvenimą pradėjom užsienyje, auginau vaiką, negalėjom susitvarkyti dokumentų, pati neradau darbo... Sėdėjau ausis suglaudusi ir tylėdavau... O ir eiti neturiu kur, jei grįžčiau į Lietuvą, išlipčiau Kryžkalnyje, ir, kaip sakant, į kairę gražioms, į dešinę protingoms. Tik aš jau nesu nei graži, nei protinga...
Dabar aš jau dirbu, ne visą dieną, bet nebesijaučiu tokia priklausoma. Ieškau kito darbo, kad galėčiau pati išlaikyti save ir vaiką. Jei nebebus kitos išeities... nors norėtųsi, kad ji dar būtų...
Atsiprašau už padriką ir tiesmukišką parašymą ir už Jūsų sugaištą laiką. Galbūt Jūs man patarsite...
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
APIE SEKSĄ IŠ PAREIGOS IR BRANDĄ
Jūsų intymų ir skausmingą laišką pasirašytų tūkstančiai moterų. Jos visuomet nori artumo, švelnumo, pokalbių, o ne tik gryno sekso. Taip jau yra, kad vyrai dažniau sugeba šiuos dalykus vieną nuo kito atskirti , o moterys siekia juos sujungti. Moters seksualumas iš prigimties labiau visuminis, jame jungiasi ir motinystė, ir bendravimas, ir artumas, ir geismas. O vyrai savo seksualumą dažniau apriboja paprasta energetine iškrova – kutena – išsikroviau - pajutau malonumą.
Gamta ne per daug rūpinosi vyrų seksualumu - ji padarė patinus tokius, kad jie galėtų per trumpą laiką apvaisinti kuo daugiau patelių. O štai patelės turi būti lėtos ir išrankios, kad atsirinktų ne bet kokius, o geriausius patinus.
Todėl fiziologiniame lygmenyje jūs abu elgiatės teisingai - vyras skuba , o jūs priešinatės.
Tačiau žmogaus seksas nėra vien fiziologija. Seksualumas - tai dar ir psichologinė būsena.
Būsena, kurioje jūs atsidūrėte, greičiausiai yra toli nuo meilės ir yra apibūdinama keliais žodžiais: nuoskauda, pasiaukojimas, graužatis, vidinis vyro kaltinimas. Tai reiškia, kad jūs, prisiderindama prie vyro, jaučiate menkumo jausmą, o kartu - atvirai ar slaptai - menkinate jį patį. Tikriausiai mintyse jį ne kartą pavadinote gašliu patinu?
Kaip elgiasi kitos moterys, susidūrusios su panašia situacija?
Jos elgiasi taip, kaip ir jūs - iš pradžių atlieka „moralinę pareigą“, t.y. vyrui „duoda“, o vėliau šalinasi sekso. Tikrai nedidelė dalis moterų dėl to išskiria, ypač atsidūrus tokioje padėtyje, kaip jūs - nei darbo, nei savo namų, ir dar rėksnys vaikas.
Tačiau sakyti, kad visa išeitis – susitaikyti ir kentėti, būtų neteisinga. Tiesiog pasitaiko vyrų, kurie jaunystėje visiškai nenori gerinti santykių ir kaltina dėl visko moterį. O tuo pačiu paslapčia kaltina save - juk vyrai, kurių moterys sekso metu lieka šaltos, tarsi duoda vyrui suprasti: tu nemoki manęs sujaudinti. Ir atvirai toks vyras gali vadinti savo žmoną frigidiška, tačiau viduje dažniausiai pavadina save patį nemielu, neaistringu, neįgudusiu, nemokša, vienu žodžiu, blogu meilužiu. Tai abiems partneriams sukuria menkavertiškumo jausmą ir tikrai atskiria sutuoktinius vieną nuo kito. Dėl to emocinis artumas, jei jis ir būna pradžioje, ilgainiui silpnėja.
Štai jei jums pavyktų vienam kitą įvertinti! Už ką? Už mažytes smulkmenas, už tai, kad esate tokie, kokie esate. Ir kad norite to paties.
Juk kaip jums bebūtų keista tuo patikėti, jūsų vyras irgi rūpinasi jūsų emociniu artumu, nes taip pat sugeba jausti vienišumą, nuoskaudą, graužatį. Jūs abu esate labai panašūs savo būsenomis. Ir abu pasiilgote artumo. Tik vyras savo ilgesį išreiškia ne žodžiais, nes neturi žodžių, kuriais galėtų pavadinti savo jausmus. O veiksmais - dar dažnesniu seksu. Juk neina jis pas kitas, „pasileidusias“, nes jam tai ne tik fiziologija, bet ir artumo pakaitalas, bandymas nors trumpam užsimiršti SU JUMIS orgazmo spazmuose, pamiršti save ir ištirpti jungtyje su jam artima moterimi.
Jūs irgi siekiate to paties, tačiau ne tiek per orgazmą, kiek per emocinį bendrumą, per bendravimą ir švelnius prisilietimus - tikslas toks pats, tik priemonės kitokios, moteriškos.
Taigi ką svarbu būtų jums priimti ir suprasti: jūsų abiejų tikslai tokie pat, tik priemonės skiriasi.
Ar gali suvienodėti jūsų priemonės?
Gali, bet reikia, kad jūs abu pereitumėte į tam tikrą brandos lygį, kuriame:
Vyras susipažįsta su savo švelniąja ir jautriąja sielos dalimi;
Jūs susipažįstate su savo aktyviąja ir veržliąja sielos dalimi.
Natūraliai tai dažniausiai atsitinka, kai abiem būna virš keturiasdešimt, ir vadinasi tai „vidutinis brandus amžius“, kurio uždavinys – laipsniškas „tapimas savimi“.
O tai ką, dabar jūs nesate „savimi“?
Ne, nes jūs save pažįstate tik iš vienos pusės: jautrios, išsiilgusios švelnumo ir bendravimo, prisitaikančios ir motiniškos. Jūs nepažįstate savęs seksualios, aktyvios, laisvos, t.y. raganiškos savo sielos dalies. Ji yra jums užginta jūsų auklėjimo, kuris nepalaikydavo jumyse „pasileidusios mergiotės“ savybių. Ir tos savybės jums liko nepažįstamos. Tačiau jums buvo lemta sutikti šias savybes vyre - gašliame ir varžliame patine, kuris, gink dieve, neturėtų jūsų jomis „apkrėsti“.
Jūsų vyras pažįsta save tik iš vienos - aktyvios, veržlios ir gašlios – pusės. Jis nepažįsta savo jautrios, bendraujančios, švelnios sielos dalies. Todėl jis vis dar labiau panašus į „mačo“, o ne į „džentelmeną“. Juk „džentelmenas“ reiškia dviejų savybių sąjungą: „gentle“- angliškai reiškia „švelnus“, o „man“- „vyras“.
Jei jūsų vyrui vaikystėje ir būtų pasireiškusios kokios nors švelnios savybės, jį kaip mat būtų išjuokę tėvai ir draugai bei pavadinę „pediku“ ar „gaidžiu“. Užtat jam buvo lemta sutikti jautrią ir „padorią“ moterį, kuri pati turėtų visas tas savybes. Tik, gink dieve, neturėtų jo „apkrėsti“, nes tai reikštų, kad jis „virstų boba“!
Taigi jūs bijote „vyriškosios“ savo sielos dalies, o jis - „bobiškos“, ir dėl to abu pilna to žodžio prasme tikrai nebūnate „savimi“. Ir tas susitikimas su savimi reikštų, kad jūs abu būtumėte pasiruošę peržiūrėti savo auklėtojų dėtas pastangas, jų draudimus ir tai, kas jums leista, o kas - ne.
Dažniausiai šiam pažinimui padeda psichoterapeutai. O jei jūs tokių nepažįstate, tai - gyvenimas. Bet tuomet savęs pažinimas sutampa su brendimu - būna ilgas, dramatiškas ir nenuspėjamas. Bet jis neišvengiamas, kaip neišvengiamai tampame mes vyrais ir moterimis - tik ne tokiais, kokius mus norėjo matyti tėvai. O tikrais - tokiais, kokius mus ir sukūrė - visokiais.
Rašykite: psichologui@delfi.lt
