Tačiau ją gelbėja slaptas Vyriausybės potvarkis, įpareigojantis kariuomenę pirkti tik Lietuvoje gaminamus brangius šovinius. Nors šios įmonės atstovai giriasi nepriekaištinga šovinių kokybe, jie iki šiol nesertifikuoti pagal NATO standartus.

Užsienio gamintojų nesertifikuoti šoviniai rinkoje kainuoja kelis kartus pigiau nei lietuviški. Šitokiomis sąlygomis dirbanti Giraitės ginkluotės gamykla be didesnių pastangų sugeba uždirbti pelno.

Valdininkų svajonėse - dar viena gamybos linija. Ją įrengus, Lietuva būtų pajėgi gaminti visus NATO pajėgose naudojamus šovinius, jie tiktų ir policininkų turimiems ginklams.

Kalbėta apie klestėjimą

Vienas pagrindinių šios ginkluotės gamyklos statybos motyvų buvo garantuoti šovinių tiekimą šalies ginkluotosioms pajėgoms ir būti nepriklausomiems nuo užsienio gamintojų. Toks sprendimas buvo priimtas 1999 metais tada valdžiusių konservatorių vadovų iniciatyva. Tuomet kalbėta apie puikias eksporto galimybes ir būsimą klestėjimą.

Gamybos įrenginius gamyklai pardavė Prancūzijos bendrovės „Sofema" ir „Manurhim", paskolą projektui suteikė taip pat šios šalies bankas. Statybos ir įrenginių kaina siekia 220 mln. litų. Ginkluotės gamyklą valdančio Ginklų fondo direktorius Rimantas Rudžionis teigė, kad tikroji suma šiek tiek mažesnė, tačiau jos nepasakė.

Ši įmonė nuo pat pradžių buvo apgaubta paslaptimis. Konkrečių faktų apie bendrovės veiklos rodiklius vengiama pateikti ir dabar.

Kilo sąmyšis dėl linijos

Gamyklos statybos nepavyko sklandžiai užbaigti - 2001 metų vasarą Valstybės gynimo tarybos nariams bei ginkluotės specialistams kilo abejonių dėl rusiškiems ginklams pritaikytų šovinių gamybos linijos perspektyvų.

Jau tada buvo aišku, kad Lietuva turės atsisakyti Rusijos gamybos automatų „Kalašnikov", o šalies kariuomenė bus apginkluota NATO standartus atitinkančiais ginklais. Jiems yra naudojami to paties 7,62 mm kalibro, bet 51 mm ilgio tūtelės šoviniai. „Kalašnikov" tinka 39 mm ilgio tūtelės šoviniai.

Valstybės gynimo taryba net svarstė galimybę grąžinti prancūzams jau baigiamą montuoti gamybos liniją ir įsigyti kitą. Vėliau šio žingsnio, kuris mažiausiai pusmečiui būtų nukėlęs gamyklos veiklos pradžią, buvo atsisakyta.

Specialistams pavyko pritaikyti esamą liniją gaminti šovinius, tinkančius NATO standarto automatiniams ginklams.

Šovinius būtina sertifikuoti

Ginklų fondo direktorius R.Rudžionis tvirtino, kad būtina sėkmingo eksporto sąlyga - šovinių sertifikavimas NATO sertifikavimo centre. Tokia procedūra turėtų prasidėti kartu su Lietuvos įstojimu į Aljansą.

R.Rudžionis neabejoja, jog Lietuvos įmonės produkcija yra nepriekaištingos kokybės ir bus sertifikuota: „Gamykla sertifikato galbūt negautų tik tuo atveju, jei Lietuva netaptų NATO nare". Direktorius pridūrė, kad jau dabar Giraitės ginkluotės gamykla dirba nenuostolingai.

Prieštaringi vertinimai

R.Rudžionis pripažino, kad nesertifikuotų šovinių, gaminamų Kinijoje ar Rumunijoje, galima nusipirkti labai pigiai, tačiau gali iškilti problemų dėl jų kokybės. Anot direktoriaus, pakaunėje gaminami šoviniai irgi nėra brangūs -jie 10-15 procentų pigesni negu Vakarų Europos šalių produkcija.

Šiai nuomonei nepritarė įsigijimus kuruojanti Krašto apsaugos ministerijos sekretorė Jūratė Raguckienė. Jos duomenimis, Lietuvoje gaminami šoviniai vidutiniškai iki 10 proc. brangesni negu pasaulyje.

Vokietijos produkcijos kaina panaši į lietuviškų šovinių, Suomija šovinius parduoda šiek tiek brangiau. Ministerijos sekretorės nuomone, reikia šiek tiek laiko, kad gamykla galėtų įsitvirtinti užsienio rinkose, bet jos vadovai taip pat turėtų aktyviau dirbti: „Mes jiems duodame gelbėjimosi ratą, tačiau tai netruks amžinai".