Finansų krizei vilnijant per visą pasaulį, kenčia ne tik akcijų biržos. Ekonomikos lėtėjimas atsiliepia ir kitoms gyvenimo sritims. Kainoms kylant šviesos greičiu, kultūrinis penas vis dažniau atsiduria ne pirmo būtinumo prekių krepšelyje.
Panevėžio miesto savivaldybės Kultūros skyriaus užsakytas tyrimas rodo, kad mūsų miesto gyventojai laisvalaikį linkę leisti namuose. Mėgstantys lankytis kultūriniuose renginiuose deklaruoja apie trečdalis panevėžiečių.
Labiau domėtis kultūrine veikla juos paskatintų įdomesni renginiai ir geresnė finansinė padėtis. Tačiau ji artimiausiu metu gerės nedaug kam, tad ir taip nuolat pinigų stokojantys meno žmonės krizės metais gali likti be publikos dėmesio. Kai nėra ką į burną dėti, dvasinio pasaulio turtinimas palauks.
Sprendžiant pagal kitų metų biudžeto projektą, valdžia meno pasauliui nugaros atsukti neketina. 2009-ųjų biudžete poilsiui, kultūrai ir religijai skirta 153 mln. daugiau nei pernai. 162 biudžetiniai milijonai pasieks nacionalines kultūros įstaigas. Beje, iš tų pačių poilsio, kultūros ir religijos pinigų remiamas ir sportas. Sportui skirtos lėšos sudaro 6,65 proc. šiam segmentui duodamų milijonų.
2009-aisiais numatoma didinti kultūros darbuotojų darbo užmokestį. Bibliotekų ir muziejų specialistams algas planuojama kelti 30 procentų, teatrų ir koncertinių įstaigų – 20 procentų, kultūros centrų ir kitų kultūros įstaigų darbuotojams atlygis padidės 24 procentais.
Panevėžio savivaldybės Finansų ir biudžeto skyriaus vedėja Ona Chomentauskienė sakė, kad didesnį asignavimą „suvalgys“ didinami atlyginimai. Beje, skaičiai gali keistis pradėjus dirbti naujai Vyriausybei.
Nerimo nejaučia
Šiais metais kultūros projektams finansuoti Panevėžiui buvo skirta 156 tūkstančiai litų. Kaip teigia Kultūros ir meno skyriaus vedėja Loreta Krasauskienė, likusiems šių metų mėnesiams individualūs menininkų projektai reikalauja dar 200 tūkstančių litų. Žinoma, tokių pinigų Savivaldybė neatras. Jau paskelbtas terminas dėl paraiškų kitų metų kultūros projektų finansavimui. Vedėja patikino, kad menininkų aktyvumas nesumažėjęs. Infliacija kelia nuomos, degalų kainas, didėja autoriniai atlyginimai, todėl natūralu, kad ir numatomų projektų išlaidos vis didesnės. Dėl šių priežasčių vietos valdžia gali finansuoti mažiau sumanymų. Nors iš esmės L.Krasauskienė nemano, kad ekonominė krizė smarkiai atsilieptų kultūriniam gyvenimui.
„Žmonės daugiau taupys maisto, o ne bilieto į koncertą, teatrą ar kiną sąskaita“, – įsitikinusi Kultūros ir meno skyriaus vedėja. Pasak jos, kultūrinė situacija kasmet gerėja, žmonės sugrįžta prie dvasiai peno teikiančio laisvalaikio.
Per diržus susiveržti skatinantį laikotarpį neplanuojama organizuoti daugiau nemokamų renginių. „Mes nesame už tą nuostatą. Kai renginys nemokamas, ir kokybės iš jo negali reikalauti. Tokie renginiai iškreipia situaciją, dažnai tai darbas dėl kryžiuko...“ – dykai miestiečiams siūlomų renginių idėja nesižavėjo L.Krasauskienė.
Kalbėdama apie masines šventes ji pažymėjo anksčiau buvus kur kas didesnį jų poreikį. Dabar išrankesnė tapo miesto valdžia ir masinių švenčių lankytojai.
Nors dauguma mano, kad geresnė finansinė padėtis paskatintų juos aktyviau dalyvauti kultūriniame gyvenime, tik penki procentai žmonių įsitikinę, kad kultūrinis gyvenimas Panevėžyje brangus ir neprieinamas. Nemokami renginiai nėra populiarūs vien todėl, kad į juos įėjimas laisvas. Tuo įsitikinusi G.Petkevičiatės-Bitės bibliotekos Vadybos ir rinkodaros skyriaus vedėja Ramunė Greiciūnienė. Organizuojami vakarai labai įvairūs, tad ir auditorija susirenka kaskart kitokia. Galimybe nemokamai dalyvauti renginyje, kad ir kokia jo tematika būtų, patraukli nebent vyresnio amžiaus žmonėms.
Teatro mylėtojai ištikimi
Panevėžio kolegijos atlikto tyrimo duomenimis, teatrą, kaip vieną įdomiausių kultūros sričių, vertina beveik 40 proc. miestiečių. Tyrimo rezultatus patvirtina ir sunkiais laikais nemažėjantis teatrų lankomumas.
Panevėžio J.Miltinio dramos teatro vyriausioji administratorė Beatričė Miškinienė sako nepastebėjusi, kad į spektaklius susirinktų mažiau žmonių. Dabar bilieto kaina svyruoja nuo penkiolikos iki dvidešimties litų, norintiesiems pamatyti premjerą tenka mokėti dešimčia litų daugiau.
„Bilietai visuomet brangsta po Naujųjų metų“, – sakė B.Miškinienė. Kiek jie pabrangs, kol kas nežinoma. Daugiau išlaidų reikalaujantis malonumas teatro mylėtojų nesustabdo, nors vyriausioji administratorė pirmąjį metų mėnesį pavadino sausu: per didžiąsias metų šventes išsileidę miestiečiai kultūrinių renginių lankymą atideda.
Muzikinio teatro administratorės Nijolės Sederavičienės balse nesigirdėjo pesimizmo gaidelių. „Mūsų renginiai tokie geri, kad lankytojų nemažėja“, – tikino Muzikinio teatro darbuotoja. Bilietai į operetes kainuoja 25–30 litų, bet renginius stebi pilnutėlė salė. N.Sederavičienė teigė, kad bilietų kainos į šio teatro renginius kol kas kelti neketinama.
Panevėžio kolegijos surinktų duomenų analizė parodė, kad maždaug pusė žmonių, nesilankančių teatre, argumentuoja savo sprendimą pernelyg brangiais bilietais.
Konceptualaus meno neieško
Ekonominis nuosmukis kultūros sritį gali veikti ne tik vangesniu žmonių lankomumu ar sumažėjusia valdžios parama. Smarkiai smunkant vertybinių popierių kainoms, kai kurie investavimo ekspertai meną prisimena ne tik kaip dvasinę, bet ir gerą investavimo sritį. Tačiau čia išlošti gali tik puikiai nusimanantys investuotojai.
Profesionalių meno kūrinių, laikomų prabangos preke, kainos susijusios su bendra ekonomikos būkle. Atėjus sudėtingiems laikams, mažėja galinčių įsigyti paveikslus žmonių, o kolekciją jau turintieji ir finansinių sunkumų patyrusieji gali norėti ją parduoti. Dėl to kaina krenta. Meno kūrinių paklausai svarbūs ir tokie dalykai kaip mada ar tapytojo populiarumas, todėl svyruoja ne visų kūrinių kaina.
Panevėžyje gyvenantis menotyrininkas Sigitas Laurinavičius sako, kad mūsų krašte būtų įmanoma rasti investicijai tinkamų kūrinių, tačiau ši sritis yra akivaizdžios merdėjimo stadijos. Potencialo galima surasti ne tik dailininkų kūryboje, bet ir kitose meno formose. Jo nuomone, fotografai mažiausiai jaučia jų darbams pinigų negailinčių žmonių stygių.
Fotografų veikla platesnė, o dailininkai labiau lokalizuojasi. S.Laurinavičius nevengė ir griežtesnio žodžio: šiuolaikinio meno orientacija tokia, kad kūriniai tinkami tik interjerui papuošti. Kūryba netenka tikrosios meno funkcijos, dailininkai apleido iš tiesų konceptualią kūrybą, nes tokiai paprasčiausiai nėra poreikio. Lygiai taip pat nėra meno ekspertų poreikio.
Be etato biudžetinėje ar privačioje įstaigoje net ekonomikos kilimo metais galėjo pragyventi retas Panevėžio krašto menininkas. Vien iš savo meno kūrinių pardavimo pakankamai uždirbti gali tik nedaugelis. Panevėžio miesto savivaldybės pernai užsakytas tyrimas parodė, kad dailė, fotografija ir architektūra yra mažiausiai panevėžiečiams įdomios meno šakos. Tokie rezultatai neskatina tikėtis, kad miestiečiai alternatyvių investavimo formų ieškos mene.
„Panevėžys – visiška kultūros provincija. Mieste trūksta tiek vartotojų, tiek kūrėjų kritinės masės“, – įsitikinęs S.Laurinavičius. Jis spėja, kad, atsižvelgus į gyventojų skaičių ir objektyviai įvertinus visus kriterijus, meno srityje Panevėžį lenktų tokie miesteliai kaip Naujamiestis, Pakruojis ar Pasvalys.
