„Mes su draugų kompanija skridome kaituoti į Braziliją. Tikrai nebuvome girti. Skrydis ilgas – aštuonios valandos, tad miegojome. Išlipus iš lėktuvo aš leidau sau atsisėsti ant žemės. Už penkių minučių aš jau kilau į orą. Mane tiesiog deportavo. Nieko daugiau negaliu jums paaiškinti, nes pati nieko nesupratau. Skamba visiškai neįtikėtinai, bet tą dieną kažkokiam oro uosto darbuotojui buvo bloga nuotaika ir jis išsiliejo ant manęs. Faktas, kad išlipusi iš to lėktuvo ant žemės aš ir sėdėjau, ir gulėjau, bet taip darau visuose oro uostuose ir apskritai, oro uostuose yra normalu gulėti, gal tik ne šalia migracijos tarnybos. Ten buvo didelė laukimo aikštelė prieš migracijos tarnybos būdeles. Jos visos buvo tuščios – neaišku, kiek reikės laukti, tai aš ir atsiguliau. Na ką, pripažįstu, esu kalta ir nubausta. Yra nusikaltimas yra ir bausmė“, - neįtikėtina patirtimi dalinosi Agnė.
Planavo išmokti kaituoti
Paklausta, kokią pinigų sumą prarado dėl tokio oro uosto darbuotojo elgesio, Agnė patikino labiau gailinti ne pinigų, o gero laiko: „Realiai aš praradau tik kelionės kainą, kadangi viešbučiams avanso nebuvau sumokėjusi. Žinoma, abydniausia yra tai, kad dabar galėčiau plaukioti su kaitu vandenyne, bet turiu pasitenkinti karšta vonia Didžiojoje gatvėje“.
Į Braziliją Agnė vyko ne tik saulute ir jūros gėrybėmis mėgautis, ji planavo išmokti valdyti jėgos aitvarą: „Pradėti kaituoti aš planavau Brazilijoje. Palangoje buvau truputėlį pasibandžiusi, bet ši kelionė turėjo pradėti naują etapą mano gyvenime susijusį su aktyviu sportu. Špyga taukuota. Gal tai buvo Dievo ženklas, kad dar ne laikas tokiais dalykai užsiiminėti, juk pas mane raktikaulyje dar yra speciali plokštelė. Nuo šio sporto manęs tikrai niekas neatkratė, bet supratau, kad tiesiog ne šiandien – nedarau iš to problemos. Gaila pinigų, jie man ant žemės tikrai nesimėto, gaila prarasto laiko, bet aš esu toks žmogus – ilgai nuoskaudos nelaikau. Atsitiko kaip atsitiko, reikia gyventi toliau“.
Svarbiausia buvo nepraskysti
Pasak Agnės, greitai išspręstas jos deportavimo klausimas išėjo visai į naudą: „Viskas vyko kaip tikroje aborigenų šalyje. Išties gal ir gerai, kad mane išpirdolino iš ten per pirmas penkias minutes, nes jei aš dar būčiau spėjusi su jais pasiginčyti, tai dabar turbūt galėčiau kukuoti ir į languotą mėnulį žiūrėti pro grotas. Lisabonoje iš nuovargio aš norėjau tik nusižudyti. Visą šią nesąmonę praminiau oro uosto ir trikampinio sumuštinio odisėja. Visur buvo labai daug įtampos, todėl svarbiausia man buvo nepraskysti. Viską turėjau įveikti viena. Pamečiau bagažą, bet Lietuvą pasiekiau ir eilinį kartą sau įrodžiau, kad esu neeilinė panelė“.
Mes turime labai aiškiai prisiminti, kur baigiasi Europos ribos
Moteris tikino pasibaisėjusi tokiu neargumentuotu oro uosto darbuotojų elgesiu: „Mano šitas pasiskraidymas yra puiki pamoka visiems, kad mes turime labai aiškiai prisiminti, kur baigiasi Europos ribos. Atrodo, kad gyvename tokioje emancipuotoje visuomenėje, bet ji taip pat turi ribas. Taip niekuomet negalėtų atsitikti nei Londone, nei Paryžiuje. Man tai yra labai gera pamoka. Paklauskit, ar aš dar kada panašioje situacijoje gulsiuosi ant žemės? Ne, niekada“.
„Visiems pirmoji mintis kyla, kad chebra buvo prisigėrę, bet ranką prie širdies dedu sakydama, kad ne. Mano optimizmas mane išgelbėjo, per širdį visa ši situacija nekalė ir nežinau, kas galėtų kalti. Visuomet žiūriu į šviesiąją gyvenimo pusę“, - optimistiška gaidele užbaigė Agnė.
