Žinoma, tai būtų proga eilinį kartą pasiguosti, jog valdžia baigia visiškai apiplėšti, tačiau tokie ekspertiniai skaičiavimai turi keletą trūkumų. Nėra aišku, kaip yra skaičiuojamas apmokestinimo dydis, kokie mokesčiai įskaičiuojami – ar yra įtraukiamas apskritai bet koks darbo pajamų apmokestinimas, ar imami tam tikri mokesčiai. Be to, nėra aišku, kokios yra laikomos žemiausios pajamos – kiekvienoje valstybėje neapmokestinamas pajamų dydis yra skirtingas, o skurdo riba taip pat yra kita.
Tačiau toks įvertinimas leidžia dar kartelį pasvarstyti apie valstybei sumokamus mokesčius. Seniai kalbama apie tai, kad Lietuvoje egzistuoja didelis skirtumas tarp darbo pajamų ir kapitalo apmokestinimo. Didelis atotrūkis išbalansuoja apskritai rinką, kadangi pinigai dažniausiai eina ten, kur yra mažesni mokesčiai.
Todėl ir Lietuvos mokesčių sistema labiau skatina kapitalo judėjimą nei darbo. Be to, reikia nepamiršti, jog kapitalas ir taip yra daug mobilesnis. Mokesčių požiūriu, darbas ir jo pajamos Lietuvoje yra visiškai nuvertinamos – o dėl aukšto jo apmokestinimo ir jau minėto mobilumo, valstybė netenka dalies pajamų.
Bet kuri valstybė ir jos administracija patiria pastovų spaudimą iš verslo pusės mažinti jam mokesčius. Šios srities lobistai teigia, jog tiktai taip verslas gali laisvai kvėpuoti ir maitinti valstybę. Be to, dažniausiai verslas yra pateikiamas kaip pagrindinis valstybės maitintojas.
Žinoma, verslas kuria darbo vietas, tačiau vis dėlto gyventojų sumokami mokesčiai apmoka valstybės išlaidas. Reikėtų pastebėti, jog labai retai valstybė patiria spaudimą mažinti darbui taikomus mokesčius – gyventojai nėra tokie vieningi ir nesugeba aiškiai pareikšti apie savo norus. Lietuva nėra išimtis.
Paskutinis pramonininkų pasiūlymas padidinti gyventojo mokamą “Sodros” mokesčio dalį aiškiai tai rodo. Kita vertus, gyventojų pajamų mokestis valstybės biudžete yra 2,5 karto didesnis pajamų šaltinis, nei pelno mokestis. O kur dar netiesioginiai mokesčiai, kuriuos taip pat kiekvienas gyventojas moka pirkdamas prekes ar gaudamas paslaugas.
Turint galvoje skirtumą tarp darbo ir kapitalo pajamų, visai nenuostabu, jog darbo užmokesčio slėpimas yra toks masiškai paplitę reiškinys, ir kol kas nerandama sprendimo kaip su tuo kovoti. Bandoma prigriebti stambias įmones, kuriose mažas darbuotojų darbo užmokestis, tačiau tikėtina, jog ir naujausia mokesčių inspekcijos iniciatyva neturės didesnių pasekmių – žiaurios akcijos ir praeityje nedavė nieko gero, o tiktai paskatino įmones dar giliau slėptis.
Karas tarp valstybės ir darbo užmokesčius slepiančių įmonių tęsiasi – o taikos paktas pareikalautų iš valstybės šiek tiek kitokių pastangų.