Pvz., ne itin girdėta poetė X. gauna stipendiją poezijos rinkiniui parašyti ir išleisti. Arba aktorius Y. pamalonintas stipendija vaidmeniui spektaklyje paruošti. Dailininkui W. valstybės pinigai skirti personalinei parodai parengti, o žurnalistui, dirbančiam viešųjų ryšių kontoroje – straipsniams rašyti.
Už ką tos stipendijos skiriamos, kokiais kriterijais remiantis – taip pat nelabai aišku. Stichiški veiksmai be jokio plano ir staiga iškritę pinigų lietūs, palaistantys tik tam tikrus asmenis ir atlikėjus paprastai kelia sumaištį.
Klaustukų, pervertus stipendiatų sąrašus, kyla daugiau, nei randi atsakymų. Paramos jauniesiems menininkams projektas vėlgi kelia abejonių. Juo, pasak ministerijos pranešimo spaudai, “siekiama padėti jauniesiems kūrėjams geriau integruotis į šalies kultūrinį gyvenimą” ir tapti aktyviais.
Tikimasi “suformuoti aktyvią ir kūrybišką jaunąją šalies menininkų kartą, kuri turėtų reikiamas sąlygas kurti bei realizuoti savo kūrybos rezultatus ir būtų pajėgi įtakoti šalies meninės kultūros ir visuomenės plėtrą”.
Žodžiai skambūs, siekiai puikūs. Kultūros ministerijos atstovai teigia, kad jaunaisiais reikia ypač rūpintis, mat jie galį suteikti naujų impulsų kultūriniame gyvenime, tapti naujų srovių pradininkais. Tačiau rinkos ir demokratinės visuomenės sąlygomis toks ypatingas dėmesys tam tikrai išskirtinei menininkų grupei šiek tiek stebina. O kaip gi kiti? Viduriniosios kartos ar vyresnieji? Negi jiems nereikia dėmesio? Kaip valstybė atskirs, iš kurių grūdų kažkas išaugs, ir kur tik pelai?
Juolab, kad menas kaip vynas, tik laikas gali parodyti, ar tai, kas ir kaip dabarties momentu kuriama, išties turi išliekamąją vertę. Štai vienas iš kaimyninės šalies menininkų šunimi loja parodų salėje prisirišęs, ir dar lankytojus apkandžioja. O kas pasakys, kad tai ne menas? Toks saviraiškos būdas…
Šiuolaikinio meno centre esančioje kavinėje kaba lentelė su užrašu: “Aš – Menininkas I Am Artist”. Kaip suprasti, kas tas yra? Vienas iš jaunųjų pareiškė – niekada negalvojau tapti dailininku, ir nemanau, kad tai sveika idėja.
O kitas iš jaunesnių, į parengtos anketos klausimus atsakė dar atviriau: na, kas gi gali rūpėti menininkui, jei ne pinigai.. Prieš pora metų buvo daryti Lietuvos menininkų socialinės padėties tyrimai. Ten menininkas yra apibrėžiamas kaip žmogus, kuriantis meno srityje ir savo kūrybos rezultatais pasiekęs visuomenės pripažinimo.
Iš tų tyrimų paaiškėjo, kad beveik trečdalis jaunųjų teigė, kad svarbu pačiam jaustis menininku ir palyginti menkiau vertino talento ir kūrybinio darbo reikšmę. Kas ketvirtas jaunas menininkas teigė, kad net specialaus profesinio pasirengimo, išsimokslinimo nereikia. Iš tyrimų matyti, kad jaunimas labiau pasitiki savo kolegų įvertinimu, o ne profesionalių kritikų nuomone. Palyginti daug jaunų menininkų pažymėjo, kad tikriausiai menininkui net nereikia ypatingų sąlygų kūrybai.
Jaunųjų požiūriu, menininkas yra profesija, beveik tokia pat kaip ir kitos, ir net ne pati geriausia. Jie ir sukasi, siekdami prasimanyti pinigų iš tos profesijos. Per fondus, dalyvaudami projektuose, teikdami paraiškas valstybinėms stipendijoms. Ir visaip kitaip. Kuriančių darbus, kurie, gali būti parduoti, gali išlikti, vis mažiau. Vienas garbingas dailės Akademijos profesorius, paprašytas per tapybos darbų parodos atidarymą tarti žodį, ironizavo, taip, dabar aplink – daugybė menininkų, bet tapytojų vis mažiau…
Didelė dalis vyresniosios ir vidutinės kartos dailininkų buvimą menininku suvokia kaip pašaukimą. Ne, sako jie, menininkas nėra profesija, tai buvimo pasaulyje būdas. Menininkas negali pasirinkti būti menininku ar nebūti, už jį pasirenkama – arba jis, kitaip tariant, yra išrenkamas, pašaukiamas.
Deja, tų pašauktųjų darbai laidojami dirbtuvėse, arba iškeliauja į užsienį. Lietuvoje meno rinkos nėra. Laikas jau būtų kaupti Lietuvos XXI amžiaus meno fondus, o net XX amžiaus nesukaupta. Valstybė tam lėšų neskyrusi. Ar tikrai valstybei geriau kultūros ministrę pamaloninti prabangiu BMW ar išdalinti “stipendijas”, nei už vertą kainą į muziejų fondus pirkti lietuvių klasikais esančių ar tampančių kūrėjų darbus? Kad ir to paties A.Petrulio.
Ypač blogai, kad valstybėje nėra jokių fondų, valstybinių ar privačių, iš kurių galima būtų paskatinti vystytis meno rinką. Žinoma, menininkui būtinos yra ir socialinės garantijos, reikia įrankių, reikia kūrybinės erdvės, o kūrybinis darbo pobūdis neužtikrina menininkui net vidutinio gyvenimo lygio. Vien tik iš kūrybos pragyvena vienetai.
Tačiau ar reikia kalbėti apie išskirtines sąlygas jauniesiems menininkams, kurie ir taip visai neprastai sukasi šiuolaikiniame pasaulyje? Juolab, kad virsmo į demokratinę visuomenę laikotarpiu nepalankiai žiūrima į bet kokias lengvatas.
Tyrimo išvadose teigiama, kad kol nesukurti demokratinės visuomenės pagrindai, kol nėra žmogaus sukauptų ir fonduose investuotų lėšų, kol praktiškai neveikia labdaros įstatymas, ar pan., būtinas specialus laikinasis įstatymas su visa poįstatyminių aktų visuma, reguliuojantis menininko santykį su visuomene ir nusakantis jo socialines garantijas. Kitu atveju, belopant “skyles”, bus sukurtos naujos problemos.
Todėl ir kyla abejonių dėl Vyriausybės išskirtinio dėmesio jauniesiems. Taip, dėmesys visada svarbu. Bet žinant įsigalėjusius pinigų ir paramos skirstymo papročius ir įpročius, kyla abejonių, ar netaps Vyriausybės Paramos jauniesiems projektas dar vienu figos lapeliu, pridengiančiu “draugų ratelius” ar saviškių lizdelius, jaukiai susuktus prie ministerijos klerkų sukinėjamų pinigų kranelių?