Ir štai, atrodo, dabar galima ramiai atsikvėpti. Kaip ir visuomet, progresyvūs ir optimistiški amerikiečiai, visokiausių įmanomų pamokymų ir sveiko gyvenimo būdo šalininkai pasiūlė supertechnologiją, kurios dėka mes galime susidoroti su šiais sunkumais per rekordiškai trumpą laiko tarpą.
Kaip bebūtų keista, mumis pasirūpino du vyrai: Hovard Bronson (Hovardas Bronsonas) ir Mike Ryle (Maikas Railis) parašė knygą “30 dienų jam užmiršti”. Šie išradingi vyrukai nėra kokie nors psichiatrai, psichoterapeutai ir netgi ne sociologai, tiriantys šeimų problemas. Jie – “du išsiskyrę žurnalistai, kurie pažino seksualinę laisvę”. Ir tai, pripažinkime, nėra labai malonu.
Mes greičiausiai vargiai ar atversime šią knygą. O galbūt vis tik ir atversime. Grynai iš akademinio intereso. Bent jau todėl, kad šių “ekspertų” sukurta programa Amerikoje susilaukė milžiniško pasisekimo. Nemaža dalimi tokią sėkmę lėmė tai, kad patarimus moterims duoda būtent vyrai.
Kodėl trisdešimt dienų?
Pirma – tai kančia. Pasirodo, kad mes dėl jos išeikvojame per daug laiko. Tai tiesa, jei prisiminsime, kad kai kurios mūsų gyvenimo dramos (ar kankinantys prisiminimai apie jas) kartais trunka ne mėnesius, o ištisus metus. Hovardas ir Maiklas mano, kad neverta viso to tęsti taip ilgai. Trisdešimt dienų – optimalus laikas, atitinkantis emocinius, fiziologinius ir astrologinius ciklus, - bendrai, pakankamai simboliškas skaičius.
Paprastai kai ateina sunkus periodas, mes sakome sau: “Man teks daug su savimi dirbti”. Tai skamba pakankamai beviltiškai, o knygos autoriai tvirtina, kad po išsiskyrimo visiškai nėra jokio poreikio tuojau pat bėgti pas psichologą. Neverta pasmerkti savęs ilgiems kančių mėnesiams ir, svarbiausia, - betikslei šių visų kančių analizei. Trisdešimt dienų – ir taškas!
Kokio tikslo mes siekiame?
Hovardas Bronsonas ir Maiklas Railis – ne bepročiai, jie puikiai žino, kad mėnesio gale mes nebūsime visko užmiršę – mes ne tik nebūsime užmiršę jo vardo, bet ir bet kuriuo momentu mintinai pasakysime jo mobilaus telefono numerį. Tačiau jie mus prisiekusiai tikina, kad mes jausimės geriau, žymiai geriau, tiek geriau, kad sugebėsime praleisti visą dieną, nė karto nepanorėję iššokti pro langą. Kalbama apie tai, kad reikia išgyventi visus skausmo ir sveikimo etapus šiek tiek pagreitintu variantu, be reikalo neeikvojant laiko. Trumpiau tariant, spaudžiame akseleratorių.
Kiekviena diena atitinka vieną programos fazę, pavyzdžiui, diena Nr.3 – “asmenybė”; diena Nr.4 – “pagunda”; diena Nr.28 – “dėkingumas”. Kiekvienas punktas padalintas į dvi dalis. Pirmoji siūlo mums pamąstyti apie kokią nors temą, pavyzdžiui: “Kodėl jis mums netinka”. Antroji dalis – praktiškos idėjos apie tai, “kaip geriau atlikti užduotį”.
Grubiai tariant, visas šias 30 dienų galima suskirstyti į tris dalis. Pirmasis dešimtadienis skirtas atstatymui: skausmą reikia “išgyventi” ir “atidirbti”. Kitos dešimt dienų – darbas su savo asmenybe. Knygos autoriai mano, kad bet kuris išsiskyrimas atneša mums naudingų pamokų, leidžiančių suprasti, ko gi mes iš tikrųjų iš vyro tikimės. Paskutinįjį dešimtadienį mes turime atkurti ryšius su likusiu mus supančiu pasauliu.
Tai sunku?
Ne. Sunkiausia šios programos dalis – saugumo taisyklių laikymasis. Griežčiausiai draudžiami bet kokie kontaktai su “buvusiuoju”, išskyrus visiškai neišvengiamus atvejus: “esant vaikams arba dalinantis turtą”. Negalima jam skambinti vienuoliktą vakaro tam, kad įsitikintumėte, kad jis taip pat kenčia. Bronsonas ir Railis pataria be jokio gailesčio sudeginti visus jo laiškus ir nuotraukas, išskyrus vieną, pačią baisiausią, - kad nepasigailėtumėte išsiskyrusi arba, priešingai, tą, kurioje jis toks gražus ir švelnus, - kad liktų tik teigiami prisiminimai.
Ar galima mylėtis?
“Ne, ne ir dar kartą ne”, - teigia žiaurūs amerikiečiai. Pirmiausia – su buvusiu mylimuoju. (Visiems žinoma, kad seksas po eilinės abipusės isterijos būna labai saldus, tačiau galiausiai nieko konstruktyvaus neatneša.) Bronsonas ir Railis pareiškia: “Mylėkitės iki atsisveikinimo, tačiau jokiu būdu ne po jo”.
Taip pat jokiu būdu negalima užmegzti naujų santykių su kitu vyru. Pasirodo, kad vyriška parama tokiu atveju visuomet bus klaida. “Verčiau užsiimkite kokia nors gimnastika”, - šmaikščiai pataria amerikiečiai. Jų seksualiniai patarimai iš viso keistoki. Pavyzdžiui, fizinio kontakto su vyriška lytimi atkūrimą Bronsonas ir Railis siūlo pradėti nuo nekalto prisilietimo prie kolegos peties biure. Kitas žingsnis – pradėti mylėtis (tik mintyse!) su simpatišku nepažįstamuoju, kurį pamatėme viešajame transporte.
Nesaldžialiežuvaukite, nemėginkite užmegzti su savo buvusiuoju kontakto, nesimylėkite su juo. Užtat gerkite daugiau vandens ir kaip įmanoma dažniau prauskitės po dušu.
Ir dar viena bloga žinia: jokio alkoholio visą programos laikotarpį. Pasirodo, kad alkoholis nesuteikia nieko, išskyrus nepaliaujamą problemos stumdymą iš vienos vietos į kitą.
To negalima, šito negalima, tai ką tuomet galima? Kad kūnas nesustingtų, mums siūlomos įvairiausios vandens terapijos procedūros. Pirmiausia, reikia gerti kaip įmanoma daugiau vandens ir kaip įmanoma dažniau praustis po dušu. Tačiau “būkite atsargios su hidromasažu. Srovės kryptis gali pažadinti jūsų seksualinį apetitą”. Pereiname prie vandens procedūrų…
Ar galima jį plūsti?
Kuo pavirs išsiskyrimas be teisėto malonumo išpilti kuo daugiau purvo ant savo “eks”? Deja “30 dienų” metodika neleidžia jokio keikimo. Mes turime teisę šiek tiek pasiskųsti, tačiau tik švelniu tonu ir tik tiems žmonėms, kuriais mes visiškai pasitikime. Technikos esmė ta, kad siekiame diskredituoti “buvusįjį” savo akyse: ne blogai apie jį kalbėti, o blogai apie jį galvoti. Bronsonas ir Railis švelniai pataria mums visuomet su savimi nešiotis užrašų knygelę, kurioje būtų surašytos visų niekšybių, kurias jis jums padarė, ir pažvelgti į ją, kai pajusite, kad noras atkurti su juo kontaktą yra nenuvaldomas.
Dar viena gudrybė
Įsivaizduokite, kad jūs susipažinote pagal skelbimą laikraštyje. Jūs susitinkate gatvėje arba kavinėje. Na, ir kaip jis atrodo iš pirmo žvilgsnio? Kaip jis atrodo? Ar jūs svajojote būtent apie jį? Bronsonas ir Railis tvirtina, kad toks žvilgsnis į žmogų iš šalies greitai viską sustato į savo vietas. O siekiant šiek tiek užaštrinti mūsų griaunamąjį darbą, pagalvokime apie tai, kad jis nekentė to, kas jums atrodė svarbūs dalykai.
Pavyzdžiui, antrą valandą nakties jums patinka suvalgyti du-tris riebius pyragėlius arba jūs parkuojate automobilį ten, kur jums patogu – tai reiškia labiausiai tam nepritaikytose vietose. Bronsonas ir Railis siūlo nedelsiant pradėti daryti tai, kas jums teikia malonumą.
Tačiau ar galima bent paverkti?
Na žinoma! Be to, visa diena Nr.2 yra skirta ašaroms: reikia verkti tol, kol jus apsems ašarų jūra, kaip pasakoje “Alisa stebuklų šalyje”. Autoriai primena mums apie gydomąją ašarų galią: jos užtikrina gyvenimo ilgaamžiškumą, sumažina skrandžio opos tikimybę ir pašalina toksinus.
“30 dienų” metodas – klasikinė amerikietiška mokymo priemonė. Ten yra kontraktas, kurį reikia pačią pirmąją dieną pasirašyti su savimi. Jame įsipareigojama mylėti save ir užmiršti jį. Mes privalome šimtą kartų per dieną pakartoti: “Aš nusipelniau meilės! Aš nusipelniau laimės!”, po to surengti “gyvenimo dviese” laidotuvių šventę su barbekiu ir į ją sukviesti visus draugus.
Mes turime įsigyti dienoraštį, skirtą mūsų sudaužytai širdžiai ir skrupulingai aprašinėti aplinkybes, kurios mus verčia labiausiai kentėti (pavyzdžiui, penktadienio vakaras, švenčių išvakarės). Kovoti su šiais sudėtingais momentais Bronsonas ir Railis siūlo įsirašant į kokį nors klubą ar prisijungiant prie grupinio žygio išeiginę dieną.
Atsinaujinimas
Situacija keičiasi 22-ąją dieną. Jos devizas: “Atsakomybė”. Dienos užduotis – pasakyti “ne” mumyse gyvenančiam įskaudintam vaikui. Nes santykių iširimas iš tikrųjų verčia mus pasijusti mažais ir vienišais. Bronsonas ir Railis primena: nemaloniausias dalykas pasibaigus romanui – tai neigiama nuomonė apie save. Skausmas leis ją sugriauti, iš naujo nupiešti savo portretą, pajusti savo vertę ir suteikti jausmams pusiausvyrą.
O kad liautumėmės į save žiūrėti buvusio draugo akimis, amerikiečiai siūlo dar vieną gudrybę. Ant popieriaus lapo stulpeliu reikia surašyti tai, kas mus juokina; tai, ką mumyse vertina kiti žmonės; savo pačius didžiausius privalumus; savo keistenybes; savo didžiausius pasiekimus ir, galiausiai, tai, ką mokame daryti tik mes.
Paprasčiausia savitaiga, kuri, kaip bebūtų keista, gali padėti mums pradėti judėti į priekį. Ir, galbūt, parašyti knygą “30 dienų, kad užmirštum mane!”, nes po mėnesio žaizdų laižymo mes iš tikrųjų panorėsime, kad tai padarytų ir jis!
